Halio kometos ekskomunikavimas

Posted on 2012 04 12 by Pijus

JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (geriau ir plačiau žinoma pagal anglišką trumpinį NASA) savo puslapyje (bent jau 2012 m. balandžio 12 d.) rašo:

Kometos ir nelaimės tapo taip susietos, kad popiežius Kalikstas III netgi ekskomunikavo Halio kometą kaip velnio instrumentą…

Čia turime du teiginius. Pirma, kad kometos buvo suvokiamos kaip kosminiai (ar Viduramžiais kaip atmosferiniai reiškiniai), antra, kad popiežius Kalikstas III vieną jų net ir ekskomunikavo dėl numatytos blogos įtakos.

Halio kometa Bayeux gobelene

Su pirmuoju teiginiu ginčytis sunku. Išties, sąsajos tarp dangaus kūnų ir įvykių pasaulyje buvo aptarinėjamos, ką patvirtinta ir įvairūs šaltiniai. Štai tos pačios danguje pastebėtos kometos dažnai minimos istoriniuose įvairių laikotarpių dokumentuose, tačiau vienas iš šių dangaus kūnų sulaukia itin daug dėmesio. Halio kometa danguje pasirodo kas 75-76 m. Ko gero žinomiausias (ne seniausias) jos stebėjimo atvejis Viduramžiais siekia 1066m., kuomet įvyko Hastingso mūšis, o šis dangaus kūnas buvo įamžintas garsiajame Bayeux gobelene. Žinant, kas tuo metu Anglijoje vyko (normanų įsiveržimas, Hastingso mūšio metu žūva karalius Haroldas II), nenuostabu, kad kometa galėjo būti susieta su įvykiais Žemėje. Dar vienas Halio kometos pasirodymas įvyko 1301 m. ir tai dailininkas Giotto di Bondone įamžino paveiksle Išminčių pagarbinimas, tapydamas Betliejaus žvaigždę. Apskritai, vertinimų būta įvairių ir tame pačiame XV a., kuomet kai kurie autoriai Halio kometą suvokė kaip ženklą, pranašaujantį krikščionių pergalę prieš turkus.

Giotto di Bondone. Išminčių pagarbinimas

Antrasis teiginys susijęs su tuo pačiu dangaus kūnu, mat popiežiaujant Kalikstui III, 1456 m., įvyko dar vienas Halio kometos pasirodymas. Buvo praėję vos trys metai nuo to laiko, kai Osmanų imperija užėmė Konstantinopolį, ir būtent tuo metu turkų armijos įsiveržė į Balkanus ir laikė apgulusios Belgradą. Dėl tokios padėties tuometinis popiežius Kalikstas III birželio mėnesį išleido bulę, kuria ragino papildomai melstis tam tikru metu, pirmą kiekvieno mėnesio sekmadienį rengti procesijas, o pamokslų metu pasakoti apie turkų žiaurumus krikščionių atžvilgiu. Jokių užuominų apie kometą ten nėra, kalbama tik apie Osmanų imperijos keliamą pavojų.

1471 m. popiežius Sikstas IV nurodė Vatikano būsimam bibliotekininkui (1475-1481) Bartolomėjui Platinai parašyti popiežių gyvenimų istoriją. Deja, istorijos joje ne tiek jau ir daug. Ne išimtis ir pateikta Kaliksto III biografija. Vitae Pontificum rašoma:

Danguje keletą dienų matėsi raudona kometa, o matematikai pranašavo didžiulį marą, sausrą ir negandas. Kalikstas, kad nukreiptų Dievo rūstybę, nurodė tam tikromis dienomis eiti procesijas. Tam kad, jei koks blogis lauktų, Jis [Dievas] jį nukreiptų prieš turkus, krikščionių priešus. Jis taip pat nurodė, norint palenkti Dievą, vidurdienį skambinti varpais duodant ženklą tikintiesiems, kad savo maldomis jie padėtų tiems, kurie nepailstamai kovoja prieš turkus.

Nors bulės esmė atspindėta gana tiksliai, pridėta sąsaja su kometa tikrovės neatitinka. Jokių Kaliksto III dokumentų šio dangaus kūno atžvilgiu nėra, juolab kalbančių apie jo ekskomunikavimą. Be to, turkų puolimas jau ir taip buvo pakankamai gera priežastis baimintis dėl tolesnės Osmanų imperijos ekspansijos. Šia Platinos teksto dalimi ėmė sekti vėlesni rašytojai, istorikai ir astronomai, pasakodami nebūtą istorija apie tai, kaip Viduramžių popiežius nutarė ekskomunikuoti Halio kometą.

Posted in Mitai | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Cambridge’as ir Southamptono sąmokslas

Posted on 2012 04 08 by Pijus

Jorkų giminės herbas

Ko gero kiekvienas yra girdėjęs apie Rožių karus, vykusius Anglijoje XV a. tarp Jorkų (Baltoji rožė) ir Lankasterių (Raudonoji rožė) giminių. Jeigu ir ne iš istorijos vadovėlių, tai bent iš Astridos Lindgren knygos apie seklį Kalį Bliumkvistą. Populiarioji George’o R. R. Martino fantastinė saga A Song of Ice and Fire (dažnam žinoma pagal televizijos serialo Game of Thrones pavadinimą) taip pat turi aliuzijų į šiuos įvykius. Tą rodo jau vien Starkų ir Lanisterių vardinis panašumas. Politinės dinastinės intrigos bei konfliktai yra labai įdomi istorinių tyrimų sritis ir tikiuosi, kad ji šiame tinklaraštyje, bus paliesta dar ne kartą. Šį kartą įrašas dar ne apie pačius Rožių karus, Lankasterių giminės pašalinimu iš sosto, o apie politinį sąmokslą, regztą prieš jiems prasidedant. Sąmokslą, kuriame dalyvavo svarbiausių Rožės karų pradžios veikėjų tėvai.

Lankasterių giminės herbas

Pateiktas straipsnis yra verstas iš anglų kalbos, o jį parašė Worchesterio universiteto Viduramžių istorijos studentė Anna A. Originalą galima rasti to paties universiteto istorijos bloge. Tad, Annai sutikus, pristatau Jums istoriją apie pasiruošimus Agincourto kampanijai, sąmokslą prieš karalių Henriką V bei Jorkų ir Lankasterių konfliktų ištakas.

Paskutinėmis 1415 m. liepos mėnesio dienomis Anglijos karalius Henrikas V buvo užsiėmęs baigiamaisiais pasiruošimais savo kariuomenės perkėlimui į Prancūziją (ši kampanija vėliau pasiekė savo kulminaciją garsiosios anglų pergalės Agincourto mūšyje metu). Pajėgos buvo sutelktos Southamptone, kartu čia buvo susirinkę ir daugelis karalystės lordų bei didikų. Tam kad išvykus karaliui Henrikui V būtų garantuotas šalies saugumas, buvo imtasi atsargumo priemonių (pavyzdžiui, pajėgų ties Škotijos pasieniu sutelkimo siekiant atremti galimus įsiveržimus, kurie jau buvo virtę tam tikra tradicija, kuomet Anglijos valdovai išvykdavo kariauti į Prancūziją).

Henrikas V

Šiaip ar taip viskas Henrikui ėjosi labai sėkmingai, kai tolimas jo giminaitis seras Edmundas Mortimeris, Marcho grafas paprašė audiencijos. Jos metu didikas karaliui atskleidė detales sąmokslo, kuriuo Henriką planuota paskelbti uzurpatoriumi, ir jam esant Prancūzijoje Anglijos valdovu tituluoti Mortimerį. Pagrindiniai sąmokslininkai buvo Cambridge’o grafas Ričardas, Henrikas Scrope’as Mashamo lordas ir seras Tomas Grey’us iš Hetono. Vos atskleidus jų slaptus planus trejetas buvo suimtas. Cambridge’as ir Grey’us dėl ketinimų karūnuoti Mortimerį bei sukelti maištus Velse ir Škotijoje taip pat nepasitenkinimą tarp lolardų prisipažino. Tuo tarpu Scrope’as teigė, kad kaltas yra tik dėl to, kad nesugebėjo laiku atskleisti sąmokslo karaliui.

Visas trejetas buvo apkaltintas rengus planą nužudyti Henriką V ir jo brolius, tačiau (nors tai ir galėjo būti nuvertimo pasekmė) panašu, kad šis kaltinimas buvo pateiktas paprasčiausiai užtikrinti nuosprendžiui. Grey’ui mirties bausmė buvo įvykdyta rugpjūčio 3-iąją, praėjus trims dienoms po sąmokslo atskleidimo. Paprasti riteriai, tokie kaip jis, buvo laikomi prasčiokais, todėl neturėjo teisės būti teisiami karalystės didikų. Šia privilegija siekė pasinaudoti kiti du sąmokslininkai. Tačiau žinoma, teismo nuosprendis jau buvo nulemtas iš anksto, tad Scrope’as bei Mashamas buvo nubausti pačiame Southamptone netoli Bargate’o, kuris tebestovi ir šiandien.

Šis įvykis, dėl suprantamų priežasčių žinomas tiesiog kaip “Southamptono sąmokslas”, šimtemčius domino istorikus ir rašytojus, kurie pateikė įvairias versijas dėl bendrininkų motivacijos ir tikslų. Williamas Shakespeare’as pjesėje Henrikas V pasiūlė piniginio prancūzų kyšio variantą. Šių laikų istorikai yra linkę tokį variantą atmesti ir dažniau įvardina politinius sąmokslininkų sumetimus bei asmeninį nepasitenkinimą (ypač iš Cambridge’o pusės), kuris bus detaliau aptartas vėliau.

Dauguma sutinka, kad sąmokslas buvo “skystaprotiškas” ir taip prastai suregztas, kad niekaip negalėjo pasisekti. Jau vien dėl to, kad kai kurie asmenys, kuriuos bendrininkai įtraukė į savuosius planus, buvo mirę (ar mirė netrukus), o kiti visai nebuvo linkę sukilti. Galima būti beveik visiškai tikriems, kad Cambridge’as buvo sąmokslo vadovas, o kiti du dalyviai su juo susiję vedybiniais ryšiais. Deja, apie šį istorinį veikėją be jo dalyvavimo Southamptono sąmoksle yra mažai kas težinoma.

Cambridge’as gimė 1375 arba 1385 m. Conisburgho pilyje Jorkšyre. T.B. Pughas (o taip pat ir kiti) tikėtinesne laiko vėlesniąją datą ir nurodo nesantuokinius ryšius tarp Camebridge’o motinos Izabelės Kastilietės ir Tomo Hollando, Ričardo II pusiau brolio, kaip galimai atvedusius būsimąjį sąmokslininką į pasaulį. Būdamas jaunesnysis sūnus Ričardas iš savo (galbūt) tėvo Edmundo iš Langley’o, Jorko hercogo, žemės nepaveldėjo. Maždaug 1408 m. jis vedė ledi Aną Mortimer (vyresniąją Edmundo Mortimerio seserį). Jie susilaukė dukros Izabelės, o po dviejų metų ir sūnaus, kuriam taip pat davė Ričardo vardą. Jis užaugęs tapo Jorko hercogu, karališkosios Jorkų dinastijos pradininku ir karalių Ričardo III bei Edvardo IV tėvu. Deja, panašu, kad Ana mirė netrukus po sūnaus gimimo, 1411 m.

Susidaro vaizdas, kad pats Cambridge’as didžiąją dalį savo suaugusiojo gyvenimo turėjo bėdų su skolomis, o jo vienintelės įplaukos buvo krikštatėvio Ričardo II skirta kasmetinė renta bei mokesčiai iš keleto dvarų, atitekusių jam 1414 m. dėka antrųjų vedybų šįkart su ledi Matilda Clifford. Netgi tapęs Cambridge’o grafu Ričardas su titulu negavo nei žemių nei valdų, kas tuo laiku buvo itin neįprasta. Šie faktoriai dažnai nurodomi kaip galimos Cambridge’o nepasitenkinimo savo giminaičiais bei karaliaus Henriko V elgesio priežastys.

Jorko hercogas Ričardas (Cambridge'o grafo Ričardo sūnus)

Kitas įdomus faktas yra tas, kad tiek Ričardo brolis, tiek sesuo buvo susiję su intrigomis ir planais nukreiptais prieš Lankasterių dinastiją. Brolis Edvardas, Jorko hercogas, buvo įsitraukęs į Trijų karalių sukilimą 1400 m. Galimas daiktas, kad jo buvo pasigailėta tik todėl, jog būtent jis karaliui išdavė planus ir taip įskundė kitus sąmoksle dalyvavusius didikus. Cambridge’o sesuo Konstanca dešimčia metų anksčiau buvo įsipainiojusi į planą pagrobti jaunąjį Edmundą Mortimerį. Tuo metu Ričardo dar kūdikis sūnus turėjo silpnų pretenzijų į sostą iš savo motinos pusės vietoje Edmundo Mortimerio, bevaikio Marcho grafo. Cambridge’o santykiai su Mortimeriu iškeliami kaip dar viena galima bandymo jį karūnuoti priežastis.

Priešingai nei kiti istorikai Julieta Barker tvirtina, kad Southamptono sąmokslininkų planai turėjo pagrindą ir galėjo būti įgyvendinti. Visi jie buvo sutelkę nemažas pajėgas Prancūzijos kampanijai, ir iš šių karių iškart buvo galima sudaryti kariuomenę. Škotijoje neramumų jau buvo, ką parodė ir įsiveržimas šiaurėje dar iki sąmokslo atskleidimo likus devynioms dienoms. Škotijos karalius tuo metu buvo laikomas belaisviu Londono Toweryje ir bendrininkams taip pat galėjo praversti. Be to visi sąmokslininkai savo bazes turėjo šiaurėje, o dalis riterių, manoma, vis dar prijautė lolardams.

Kokios galėjo būti sąmokslo pasekmės? Geriausiu atveju į pavojų būtų buvusi pastatyta Agincourto kampanija, o karalius būtų priverstas į Angliją grįžti, kur vyktų pilietinis karas, paremtas neatvirais koviniais veiksmais. Blogiausiu atveju pilietinis karas galėjo nuversti Lankasterių dinastiją. Sąmokslininkai ketino sustiprinti jau esančius nepasitenkinimo esama padėtimi šaltinius, o dauguma jų planų atspindėjo sukilimus vykusius valdant Henrikui IV. Vis dėlto galima spėti, kad bendrininkų ketinimai negalėjo žengti toliau planavimo stadijos. Henrikas V ėmėsi prieš juos veiksmų, kurie, jo nuomone, pagal aplinkybes buvo vieninteliai galimi, nors šiandieniniams istorikams ir gali pasirodyti pernelyg griežti.

Labiausiai šioje Southamptono sąmokslo istorijoje ironiška yra tai, kad būtent vieno iš jos dalyvių, Cambridge’o sūnus, Jorko hercogas Ričardas ir jo vaikai sėkmingai nuvertė ir nužudė paskutinįjį karalių iš Lankasterių dinastijos, Henriko V sūnų, o patys atsisėdo į sostą. Jų ryšys su Edmundu Mortimeriu (atskleidusiu Southamptono sąmokslą ir taip pasmerkusiu Cambridge’ą) leido jiems pretenduoti į Anglijos karūną. Rožių karų Jorkai sunaikino Lankasterių dinastiją ir būtent jų kraujas teka visų Anglijos monarchų gyslomis nuo pat 1460 m.

Posted in Politika | Tagged , , , , , , , , , | Leave a comment

Apie skrodimus

Posted on 2012 03 10 by Pijus

Skrodimas. XV a.

Vienas iš mitų apie mokslinį Viduramžių atsilikimą teigia, kad šiuo laikotarpiu buvo draudžiama atlikti skrodimus ir taip tirti žmogaus kūną. Tokia kliūtis ilgam sustabdė medicinos pažangą, o Bažnyčia pasinaudodama savo milžiniška galia dar labiau pristabdė žmonijos progresą. Tačiau tokia nuomonė su  Viduramžių istorija turi ne tiek daug bendro.

Dar Senovės Egipte skrodimai buvo gana įprastas dalykas, kadangi mumifikavimo metu tekdavo pašalinti kai kurias mirusiojo kūno dalis. 500 m. pr. Kr. Alkmaionas iš Krotonės veikale Apie gamtą aprašė savo bandymus su gyvūnais, o Hipokrato peties anatomijos studija, manoma, galėjo būti atlikta po žmogaus skrodimo. Vis dėlto Senovės Graikijoje prasidėjęs bandymas geriau pažinti žmogaus kūną buvo nutrauktas Senovės Romos stiprėjimo laikais, kur dar 150 m. pr. Kr. buvo įvestas draudimas atlikti tokias operacijas. Garsusis imperatoriaus Marko Aurelijaus gydytojas Klaudijus Galenas (129-200) turėjo savo tyrimus vykdyti su kiaulėmis, beždžionėmis ir kitais gyvūnais, dėl ko jo darbuose nemažai žmogui priskirtų anatominių savybių neatitiko tikrovės. Šis medikas buvo toks autoritetingas, kad maždaug tūkstantį metų Europoje niekas jo teiginiais neabejojo ir žmogaus kūno labiau netyrinėjo.

XIII a. situacija pasikeitė, kuomet Šiaurės Italijoje (galbūt dėl Bolonijos universiteto ar Salerno medicinos mokyklos įtakos) po ilgos pertraukos buvo atlikti pirmieji žmogaus skrodimai. Nėra visai aiškus jų tikslas, tačiau tikėtina, kad vienos svarbiausių priežasčių buvo teisinės, siekiant išsiaiškinti mirties priežastį. Pavyzdžiui, pats popiežius Inocentas III pats nurodė atlikti autopsiją žmogui, kurio mirties aplinkybės buvo įtartinos. 1302 m. mirus vienam iš Bolonijos universiteto mokslininkų, jo kolegos atliko skrodimą ir nustatė, kad mirtis buvo natūrali, o nunuodijimo versija atmesta. Taip pralaužus ledus vis dažniau skrodimai buvo pradėti daryti ir moksliniais-pedagoginiais tikslais, o Bolonijos ir kitų (pavyzdžiui, Padujos ir Montpejė) universitetų medicinos fakultetų studentai jų dėka įgydavo iki tol neturėtų žmogaus anatomijos žinių. Žinoma, reikia pripažinti, kad net ir įsitvirtinus tokiai praktikai neretai tebebuvo sekama įtakingu Klaudijaus Galeno mokymu, o į naujus atradimus žiūrėta įtariai, jei jie prieštaraudavo romėno darbams. Vis dėlto XIV a. italas Mondino de Luzzi parašė pirmąjį skrodimo vadovėlį Anathomia corporis humani, kuris porą šimtmečių išliko svarbiausiu tokio tipo veikalu, kurio autorius sekė ne vien Klaudijumi Galenu, bet ir savo paties atradimais.

Vienas dažniausiai pasitelkiamų šaltinių, kuomet bandoma įrodyti visuotinio skrodimų draudimo egzistavimą, yra Bonifaco VIII paskelbta popiežiškoji bulė De Sepulturis. Kryžiaus žygių metu toli nuo namų mirusių kryžeivių kūnus dažnai norėta pargabenti atgal, kad būtų palaidoti šalia savųjų šeimos narių. Kadangi tokiam ilgam laikui kūno irimo sustabdyti buvo neįmanoma, nuo kaulų viską pašalindavo nuvirdami – taip atskirai likdavo žmogaus griaučiai, kuriuos patogu parsiųsti namo. Minėtoji bulė pasmerkė būtent tokį elgesį su žmogaus kūnu. Tačiau tai tebuvo draudimas, apribojęs konkretų mėsos nuo kaulų pašalinimo būdą. Tiesa, tai buvo vienintelis žinotas metodas, leidęs prieiti prie kai kurių kaukolės dalių, bet visas likęs žmogaus kūnas išliko pasiekiamas. Dar vienas mėgstamas dokumentas yra 1163 m. ediktas, draudęs dvasininkams užsiimti “kraujo liejimu” net operacijų metu, tačiau nėra aišku, kokio rango Bažnyčios pareigūnus ir kokius kitus asmenis šis apribojimas lietė. Žinant, kad Viduramžių universitetų medicinos fakultetuose skrodimų praktika buvo gana paplitusi ir legali, akivaizdu, kad bendro draudimo disekcijoms atlikti nebuvo. Jau minėtasis Mondino de Luzzi taip pat rašė, kad kai kurių kaulų gerai pasiekti negalima, nebent “jie pašalinami ir verdami, bet kadangi tai būtų nuodėmė, aš turiu juos praleisti”. Mokslininkas nesulaukė nei pasmerkimo, nei persekiojimų ir ramiai nugyveno likusias dienas. Vadinasi, kitų kūno dalių tyrimas skrodžiant nebuvo pasmerktas.

Posted in Mokslas | Tagged , , , , | Leave a comment

Kvailių laivas, istorija ir ideologija

Posted on 2012 02 10 by Pijus

Bet iš visų šių romantinių ir satyrinių laivų, tik Narrenschiff [kvailių laivas], gabenęs savo pamišusį krovinį iš miesto į miestą, tikrai egzistavo.

Michel Foucault Histoire de la folie à l’âge classique. Folie et déraison

Kvailių laivas. Hieronymous Bosch, XV a. pab.

Nors šis realiai egzistavusio kvailių laivo mitas ir nėra labai paplitęs, verta jį atskirai aptarti dėl dviejų priežasčių. Visų pirma nors ši istorija ir nėra plačiai žinoma, tačiau akademinėje aplinkoje su ja ne vienam yra tekę susidurti. Antroji priežastis ir, mano galva, gerokai svarbesnė – tokių “faktų” kaišiojimas į mokslinius ar pretenduojančius į tokį titulą veikalus, tampantis simptomatišku tam tikrų istorikų darbuose. Dėl to, šis įrašas nevisai tradicinis ir padalintas į dvi dalis. Pirmojoje aptariamas viduramžiško kvailių laivo egzistavimo klausimas, o antrojoje pseudomokslinio istorijos traktavimo problema. Pastarąjį klausimą aptarė du blogus rašantys istorikai, apie tai dažnai kalbantis Pseudo Istorikas bei Leo Lenox, tad tikiuosi, kad ir šis įrašas bent iš dalies prisidės prie diskusijos apie istorijos iškraipymus. Tiesa, jei jie daugiau dėmesio skyrė populiariajai pseudoistorijai, tai čia pamėginsiu paliesti akademinės pseudoistorijos klausimą.

Vis dėlto pirmiausia, apie tą garsųjį kvailių laivą. Michelis Foucault toliau pateikia papildomų duomenų apie šie neva tikrą viduramžišką fenomeną. Anot jo, toks paprotys buvo itin paplitęs Vokietijoje. Niurnberge pirmoje XV a. pusėje, užregistruoti 63 pamišėliai, iš kurių 31 buvo išgabentas. Per penkiasdešimt vėlesnių metų yra įrašai apie dar 21 priverstinį išgabenimą. Dažnai jie buvo perduodami jūreiviams; Frankfurte 1399 m., jiems buvo pavesta išlaisvinti miestą nuo bepročio, kuris gatvėmis vaikščiojo nuogas. Panašiu būdu pirmaisiais XV a. metais iš Mainzo buvo išvarytas nusikaltęs pamišėlis. Toliau knygos Histoire de la folie à l’âge classique. Folie et déraison autorius pastebi, kad kartais jūrininkai savo keleivius iš laivo išlaipindavo greičiau nei būdavo pasižadėję. Pastraipa baigiama išvada, kad Europos miestai turėdavo dažnai regėti šiuos “kvailių laivus”, artėjančius prie jų uostų.

Toliau pateikiama interpretacija. Akivaizdžiausias ir logiškiausias paaiškinamas būtų miestiečių noras atsikratyti pamišėlių paprasčiausiu būdu, laivas gali juos gan greitai nugabenti toli ir nebereikia papildomai sukti galbos. Žvelgiant iš šios pozicijos tokie “kvailių laivai” taip net nevadintini, mat visai nieko išskirtinio ir verto ilgos interpretacijos tame nėra. Savaime suprantama, Foucault tai nepasirodo tinkama, nes, anot jo, būta ir įstaigų, kuriose tokiais ligoniais galėjo pasirūpinti. Tai, prancūzų istoriko ir filosofo nuomone, pirmąją hipotezę diskredituoja. Vietoje to, tikėtina, kad šie kvailių laivai, kurie rodėsi viso ankstyvojo Renesanso vaizduotėje, buvo piligriminiai, simboliniai kroviniai pamišėlių, ieškojusių savojo proto. Toliau filosofinės spekuliacijos apie kvailių laivo bei vandens, apsivalymo ir t.t. simboliką tęsiasi, bet jas galima palikti nuošalėje, nes su istorija tai turi mažiau bendro nei su vaizduote. Daug įdomiau pamėginti atsakyti į klausimą, ar tokie laivai išties egzistavo.

Foucault nurodo du šaltinius, tačiau, kaip pastebi istorikas Hansas Christianas Erikas Midlefortas, juose terašoma, kad bepročiai iš miestų būdavo išvaromi, kartais ir vandens keliais, tačiau niekur nepavyksta rasti užuominų, kad egzistavo tikros valtys ar laivai, kuriuose susodinti pamišę piligrimai ieškotų savojo proto. [...] tėra vienintelis žinomas atvejis, kai išprotėjęs žmogus buvo išplukdytas valtimi, o kadangi kai kurie XV a. vokiečių įstatymai leido rimtais atvejais leido taikyti mirties bausmę, tikėtina, kad tikslas buvo pamišėlį paskandinti. Taigi daugų daugiausiai pasitaikydavo, kad bepročiai būdavo upe iškeldinami už gyvenvietės ribų. Vienintelis kvailių laivas egzistavo vokiečių teologo Sebastiano Branto satyroje Das Narrenschiff. Čia pamišėliai laivu keliauja į kvailių rojų Narragoniją, o pats kūrinys skirtas Bažnyčios kritikai. Veliau šis siužetas tapo ir menininku vaizdavimo objektu, tačiau realaus laivo, plaukiojančio iš miesto į miestą su pamišusiais piligrimais niekada nebuvo.

Toks vaizduotės perkėlimas į objektyvią faktinę tikrovę ir yra viena iš problemų, nuo kurių galima pereiti prie platesnių tendencijų išryškėjusių XX a. antros pusės postmodernistinėje istoriografijoje. Praeities interpretavimas iš anksto susikonstruotos politinės-ideologinės teorijos šviesoje, ignoruojant faktus, atspindi tam tikrą tendenciją istorijos moksle. Kvailių laivų ir Foucault atvejis pakankamai simptomatiškas. Šiuo atveju iš paprasčiausio, elementariausio fakto, kuris neturėtų niekuo stebinti (t.y. to, kad pamišėliai iš miestų kartais būdavo išvaromi, taip pat ir vandens keliais), priskaldomas vežimas, sukuriant mitą apie kvailių laivus, plaukiojusius iš miesto į miestą. Tuomet jau galima pateikti sau tinkamą tokio susikurto “fakto” interpretaciją. Kitaip tariant, jeigu faktai neatitinka susikonstruotos teorijos, tai tuo blogiau faktams.

Foucault darbuose atsiskleidžia tam tikra épistemes ar diskursinių darinių teorija. Šie terminai atspindi tam tikrą vyraujantį totalinį epochos diskursą, apimantį visas gyvenimo sritis. Šių épistemes pasikeitimai atitinka tam tikrus lūžinius istorijos momentus, kurios Foucault išskiria tris: Renesansą, Apšvietos (klasikinį) amžių bei moderniąją epochą. Tezes ir klasifikaciją reikia pagrįsti, ir norėdamas tai padaryti filosofas toje pačioje knygoje apie beprotybę teigia, kad XVII a. viduryje prasidėjo “didysis izoliavimas”, kurio metu per labai trumpą laiką nemaža dalis visuomenės narių pateko į ligonines, prieglaudas ar panašias institucijas. Deja, faktai vėl neatitinka tikrovės, mat procesas, kurį būtų galima pavadinti “didžiuoju izoliavimu” vyko ne XVII-XVIII a., o XVIII-XIX a. Bėda su istoriniais faktais ta, kad tai jau neatitiktų Foucault susikurtos teorijos, todėl praeitį reikia perinterpretuoti.

Deja, tai nėra vieno atskiro filosofo-istoriko bėdos, problema daug platesnė. Kaip dar vieną ideologizuotos teorijos triumfo prieš istorinius faktus atvejį galima pasitelkti Edwardo Saido knygą Orientalism. Čia, bandydamas pagrįsti tezę, kad orientalizmas kaip mokslas ir menas iš esmės buvo imperializmo įnagiu ir kelio jam tiesėju, autorius labai atidžiai pasirenka savo analizės objektus, britų bei prancūzų orientalistus. Itin daug prie šios mokslo šakos prisidėję vokiečių mokslininkai tartum pamirštami.  Bėda ta, kad Vokietija ir imperialistinės ambicijos Rytuose nelabai tarpusavyje dera, o tai prieštarauja vienai iš Saido tezių. Lygiai taip pat susikurtos sistemos šviesoje jam tenka labai specifiškai interpretuoti Aeschilo, Herodoto, Dantės tekstus, nepastebėti Osmanų imperijos bei kitų politinių Artimųjų Rytų vienetų vaidmens, fakto, kad po Napoleono ekspedicijos į Egiptą 1798 m., jis europiečiams nebepriklausė jau 1801 m.

Žinoma, savaime teorijų kėlimas ir jų tikrinimas pagal faktus yra sveikintinas dalykas. Juk mokslas taip ir leidžia įgyti vis daugiau žinių, darant prielaidas, jas atmetant, peržiūrint, pataisant. Būtent atidūs šaltinių tyrinėjimai leido sugriauti daugelį egzistavusių mitų apie Viduramžius. Kaip matėme paskutiniame įraše apie pasaulio pabaigos baimę, istorikų diskusijos tęsiasi, tačiau kai kurios teorijos atmetamos visai, kitas bandoma pagrįsti realiais faktais. Bėda ta, kad postmodernizmo atstovai nemano, jog gali egzistuoti objektyvus ir nuo ideologijų nepriklausantis mokslas. Ne išimtis ir istorija, kuri tėra viena iš dominuojančios galios sistemos išraiškų. Atmesdami žinojimo viršideologiškumą, tokios prieigos propaguotojai neišvengiamai reliatyvizuoja istorinės tiesos sąvoką. Radikaliais atvejais leidžia pasiekti visišką absurdą. Filosofas Paulas A. Boghossianas knygoje Fear of Knowledge: Against Relativism and Constructivism pateikia labai tinkamą pavyzdį: britų archeologas Rogeris Anyonas, tyrinėjęs Šiaurės Ameriką, pareiškė, kad mokslas tėra vienas iš daugelio būdų pažinti pasaulį. Jų [Zunių, vietinių Šiaurės Amerikos gyventojų] požiūris apie priešistorę yra toks pat tinkamas kaip ir archeologų. Kitaip tariant, kam tie moksliniai tyrimai, duomenų paieškos, hipotezių kėlimas ir tikrinimas, jei vis tiek visi žinojimai vienodi? Taip teiginiai, kad pirmieji Australijos gyventojai čia atvyko vandeniu iš kitų žemynų tampa paneigiamais aborigenų mitų. Anot Grego Denningo, Taičio gyventojų susitikimas su europiečiais, pasibaigęs vietinių apšaudymu, taitiečių buvo suprastas kaip mitinio įvykio atkartojimas, dėl to juos visiškai patenkino (197 psl.). Australų istorikas Keithas Windshuttle’as knygoje The Killing of History: How Literary Critics and Social Theorists are Murdering Our Past išsamiai aptaria ir sugriauna tokią (jau ir sveikai nuovokai prieštaraujančią) tezę. Daugiau apie senus ir naujus mitus, susijusius su europiečių susitikimais su kituose žemynuose esančiomis kultūromism esu rašęs viename iš jaunimo žurnalo Pašvaistė numerių, tad čia nebesiplėsiu.

Būtent tokioje ideologizuotoje istorijos versijoje faktai pradedami traktuoti kaip tinkami  arba netinkami pagrįsti a priori įsitikinimams. Kam vargti archyvuose bandant atsakyti į kokį nors rūpintį klausimą? Kas tinka, galima panaudoti, kas netinka praleisti pro pirštus, ko trūksta sukonstruoti ir viską palaidoti tarp totalinių žmogų dehumanizuojančių idėjų, valdančių visą dabartinį diskursą. Ideologinis angažuotumas čia jau nebeleidžia atsirasti tikrinimui, pataisymui ar paneigimui, nes tradicinis vakarietiškas požiūris į istorijos mokslą yra tik “vienas iš daugelio vienodai teisingų”. Taip bet kokią kritiką galima paversti niekine, o tokioms tendencijoms įsivyraujant ideologija stabdo bandymus objektyviai tyrinėti žmonijos praeitį.

Posted in Apie istoriją, Mitai | Tagged , , , , , , , , , | Leave a comment

Pasaulio pabaiga tūkstantaisiais Viešpaties metais

Posted on 2012 02 05 by Pijus

Scena iš Apreiškimo Jonui. XII a.

Pasaulio pabaigos tema šiuo metu jau tampa beveik nuvalkiota. Dar tik pernai vienos iš daugelio JAV krikščioniškų radio laidų vedėjas Haroldas Campingas papranašavo, kad Paskutinis Teismas prasidės 2011 m. gegužę. Nors nemažai buvo tuo patikėjusių, pasaulio pabaigą teko nukelti iki spalio. O ir tuomet, priešingai prognozėms, nieko išskirtinio neįvyko. Šiais metais visi kalba apie Nibiru, besibaigiančius majų kalendorius ir panašius katastrofas pranašaujančius dalykus. Pasibaigus 2012-iesiems veikiausiai bus sugalvota ir daugiau pagrindo neturinčių galimų globalių nelaimių scenarijų. 2000 m. taip pat žymėjo tam tikras baimes, juk baigėsi antrasis tūkstantmetis. Vis dėlto, kaip ir priklauso pagal blogo tematiką, šis įrašas ne apie populiarius moderniuosius mitus, pseudomokslą ar masinį patiklumą, o apie Viduramžius. Jeigu dar tiksliau, tai apie taip ir neįvykusią 1000 m. pasaulio pabaigą. Neretai teigiama, kad šie metai, pirmojo krikščionijos tūkstantmečio pabaiga, buvo siejami ir su viso pasaulio pabaiga, Antruoju Kristaus Atėjimu ir Paskutiniuoju Teismu. Visur vyko patys baisiausi ir nenatūraliausi įvykiai (pavyzdžiui, buvo regėtos kometos ir panašūs pranašingi ir nemažiau pragaištingi ženklai), turtingesnieji luomai gausiai aukojo Bažnyčiai, po Europą klaidžiojo daugybė pamokslininkų, liepusių atgailauti, o visa krikščionija baiminigai laukė nenumaldomai artėjusių Naujųjų Metų. Kaip jau įprasta pažiūrėkime, ar tokia pozicija turi kokį nors realų pagrindą.

Vieni iš daugiausiai cituojamų panikos tezę pagrindžiančių dokumentų (kaip nurodo istorikas Edwardas Petersas) yra 998 m. Abbo iš Fleury Liber apologeticus (joje rašoma apie pamokslininką Paryžiuje, pasakojusį, kad jau praėjo tūkstančio metų laikas ir greitai pasirodys Antikristas, tiesa, pats knygos autorius šiuos teiginius kritikuoja) bei XI a. pirmos pusės Rodulfo Glabero Quinque libri historiarum (kurioje teigiama, kad daugelis tikėjo, jog greitu metu, prieš tūkstantmečio po Prisikėlimo pabaigą (1033 m.), pasirodys nauji ženklai). Nors šiuo veikalu buvo ypač dažnai remiamasi Naujaisiais laikais, kaip teigia Petersas, keletą amžių po parašymo jis buvo beveik nežinomas ir apokaliptinėms Viduramžių idėjoms įtakos neturėjo.

Paskutinis Teismas. Hansas Memlingas, XV a.

Standartinis požiūris į 1000 m. paniką, ko gero, labiausiai buvo paveiktas garsaus XIX a. prancūzų istoriko Jules Michelet bei kitų to meto mokslininkų, nors šio mito užuomazgos atsirado dar maždaug XVII a., kuomet italas kardinolas Cesare Baronius savo Annales Eclesiastici pasirėmė jau minėta Glabero kronika (tiesa, panikos teorijos pradžia gali būti siejama ir su Johannesu Trithemijumi). Vis dėlto dar to paties XIX amžiaus pabaigoje tokiam požiūriui buvo mestas labai rimtas iššūkis. Visuotinės panikos teorijai prieštaraujantys istorikai akcentavo tai, kad kronikose ir dokumentuose apie pasaulio pabaigą ir jos baimę rašoma pakankamai retai (Bostono universitetas pateikia 967-1033 m. apimantį sąrašą), o kai kuriuose šaltiniuose yra nuorodų apie “postapokaliptinius” planus, sudarytus dar prieš 1000 m., tartum nieko blogo nebūtų tikėtasi. Italų istorikas Pietro Orsi atliko nuodugnią daugelio dokumentų analizę ir padarė išvadą, kad jokių rimtų pagrindų tikėti, kad egzistavo plačiai paplitusi pasaulio pabaigos baimė, nėra.

Greta šių dviejų stovyklų XX a. antroje pusėje susikūrė ir trečioji, akcentuojanti ne tiek panika, kiek apokaliptinį mąstymą. Jos atstovų teigimu nuodugnesnė (ir platesnė, neapsiribojanti vien baimės klausimais) šaltinių studija rodo, kad tam tikros pasaulio pabaigos nuotaikos egzistavo. Tiesa, negalima apsiriboti vien 1000 m. (žymėjusiais tūkstantmetį po Kristaus gimimo), o būtina juos pratęsti iki 1033 m. (žyminčių tūkstantmetį po Prisikėlimo). Ši pozicija akcentuoja keletą  elementų, kurie, anot Richardo Landeso, “nusipelno apokaliptinio persvarstymo”:

  • Dievo taikos ir paliaubų, skatinusių karo veiksmų sustabdymą, dinamika koreliuoja su tikėtinais pasaulio pabaigos metais;
  • liaudyje ėmusios plisti erezijos;
  • veiksmai nukreipti prieš žydus (ypač dažni bandymai atversti, dažnesni smurto atvejai);
  • masiniai liaudies judėjimai (pavyzdžiui, piligrimų skaičiaus augimas, relikvijų pagerbimo intensyvėjimas);
  • politinio ir religinio elito pamaldumas (kaip nurodo Landesas, tuo metu itin didelis valdovų paskelbtų šventaisiais skaičius);
  • didesnis Kristaus žmogiškosios prigimties pusės akcentavimas.

Vis dėlto, kaip pripažįsta ir pats istorikas, jo studija negali atmesti kitų veiksnių įtakos. Socialiniai ir ekonominiai pokyčiai taip pat galėjo (jei ne visai, tai bent iš dalies) nulemti tokias XI a. pradžios tendencijas. Kita šios stovyklos problema ta, kad patvirtinančių pirminių šaltinių trūkumas aiškinamas bažnytiniu atsargumu ar gėda dėl žmonių bailumo. Deja, tai jau spekuliacijos, kurias įrodyti itin sudėtinga, jei apskritai įmanoma. Sveikintina tai, kad analizės prieiga tapo platesnė, apėmė rankraščių iliustracijas, liturgiją, didelis atskiras dėmesys buvo nukreiptas į imperatoriaus Otono III sąsajas su apokaliptinėmis nuotaikomis. Nepaisant sunkumų, su kuriais susiduria šios pozicijos atstovai, silpnoji tezė sulaukė palaikymo iš nemažos dalies istorikų.

Aišku tiek, kad radikalią tūkstančio metų panikos tezę galima atmesti, rimtesnį pagrindą turi tik silpnoji versija, teigianti, kad X-XI a. sandūroje didelės visuotinės panikos nebuvo, tačiau tam tikros apokaliptinės nuotaikos to meto visuomenėje egzistavo ir pasireiškė įvariuose Europos kultūros tūkstantmečių sandaroje aspektuose. Toks požiūris istoriografijoje palaipsniui stiprėja, tačiau tebedominuoja, tokių istorikų kaip Peteris Stearnsas, pozicija, pabrėžianti dokumentų “tylą” panikos klausimais, kurią silpnosios tezės atstovams tenka aiškinti masine cenzūra ar lygiai taip pat masine gėda. Anot jų, 1000 m. buvo lygiai tokie pat kaip ir ankstesnieji bei didesnio liaudies dėmesio nepatraukė, o didelės kalendorinės reformos aiškumą, kada galų gale atėjo tas tūkstantmetis, turėjo tik dar labiau sujaukti.

Posted in Visuomenė | Tagged , , , , , , | 2 Comments

Raganų teismai

Posted on 2012 01 28 by Pijus

Tai ištrauka iš puikios britų aktorių grupės Monty Python komedijos Monty Python and the Holy Grail, gana tiksliai atspindinti paplitusį įsitikinimą, kad Viduramžiais tamsi ir kvaila liaudis, palaikoma panašaus išsilavinimo lygio aukštesniųjų luomų visame žemyne uoliai persekiojo ir tūkstančiais degino įvairaus plauko ir pobūdžio raganas, vyko sistemingas jų persekiojimas. Kaip neretai pasitaiko, toks vaizdas nevisai tiksliai atspindi Viduramžių epochą.

Jau Ankstyvaisiais Viduramžiais buvo pradėtas spręsti prietarų, atėjusių iš iki-krikščioniškų laikų, klausimas, taip pat ir burtininkavimas. Priešingai vyraujančiam įsitikinimui, teisėje buvo įvedamos bausmės ne už raganavimą, o už menamų kerėtojų persekiojimą ir linčiavimą. Pavyzdžiui, 794 m. Karolis Didysis sušaukė Frankfurto susirinkimą, kuriame be religinių klausimų buvo kalbėta ir apie raganų egzistavimą. Jo metu tikėjimas burtininkais bei vilkolakiais buvo paskelbtas pagrindo neturinčiu prietaru. Dešimtmečiu anksčiau priimtame Capitulatio de Partibus Saxoniae teisės rinkinyje įtvirtinta, kad raganas pagal ankstesnius krašto papročius persekioję ir nužudę asmenys patys bus baudžiami mirtimi. Taigi, jau Viduramžių pradžioje burtininkų egzistavimas laikytas prietaru, su kuriuo reikia kovoti.

Ateinančiais amžiais skepticizmas raganų egzistavimo atžvilgiu toliau plito. Liono arkivyskupas šv. Agobardas  IX a. pradžioje kovojo su tikėjimu tempestarijais (tempestarii), t.y. burtininkais, galinčiais valdyti orus. 906 m. benediktinų vienuolis Regino iš Prumo surašė vadinamąjį Canon episcopi, kuriame pasmerktos raganų medžioklės. Sekdami savo pirmtakais tokią poziciją išreiškė ir Wormso vyskupas Burchardas dvidešimties tomų kanonų teisės sąvade Decretum Buchardi bei vienuolis kamaldulis Gracianas Corpus iuris canonici. Šį sąrašą dar galima papildyti Jonu iš Salisburio, Hrabanu Mauru bei popiežiumi šv. Grigaliumi VII, kuris 1080 m. nurodė Danijos karaliui liautis persekioti įtariamus burtininkus. Iš pasauliečių galima paminėti Vengrijos karalių Kalmaną, įstatymuose nurodžiusį, kad raganų paieškos turi liautis, nes šios paprasčiausiai neegzistuoja

Iš viso šito galima pastebėti, kad raganomis (ypač Ankstyvaisiais Viduramžiais) buvo tikima (prietarai atėję dar iš ankstesnių laikų), tačiau su tokiomis nuostatomis buvo kovojama, o raganavimu kaltinamų žmonių persekiojimas buvo baudžiamas. Valdžios institucijos buvo labiau susirūpinusios erezijų sklidimu nei kerėtojais, dėl to ir sistemingas raganų medžiojimas neegzistavo. Išpuoliai galėdavo pasitaikyti tarp paprastų žmonių, tačiau taip jie rizikuodavo ir patys užsitraukti bausmę.

Kronikose pasitaiko linčo tipo teismų aprašymų, tačiau neretai greta minimi ir mėginimai juos sustabdyti. Wolfgangas Behringas knygoje Witches and Witch-Hunts: A Global History nurodo, kad, pavyzdžiui, jau minėtas šv. Agobardas sustabdė minią nuo trijų užsieniečių vyrų ir vienos moters užmėtymo akmenimis, o 1090 m. trys moterys buvo sudegintos netoli Freisingo dėl to, kad vyskupo vieta buvo neužimta ir nebuvo galinčių tai sustabdyti. Šiuo atveju kronikininkas vienuolis aukas apibūdina kaip kankines. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tokių aprašytų atvejų šiuo periodu pasitaiko nedaug. Tai savo ruožtu suponuoja, kad ir patys raganų persekiojimai nebuvo dažnas reiškinys. O teismai dėl kerėjimo apskritai buvo labai retos išimtys.

Istorikas Normanas Cohnas knygoje Europe’s Inner Demons pateikia vieną galima to paaiškinimą. Anot jo, priežastys buvo daugiausiai teisinės. Ilgą laiką teismo procesas vykdavo ne tarp kaltinamojo ir bendruomenės, bet tarp kaltinamojo ir kaltinančiojo. Neįrodžius kaltinimų pagrįstumo, pats kaltintojas turėdavo atsakyti (pavyzdžiui, valdant Edvardui I, bausmė už neteisingą apkaltinimą buvo metai įkalinimo ir kompensacija nukentėjusiam dėl nepagrįstų įtarimų). Raganavimo atvejais nusikalstamą veiklą buvo ypač sunku įrodyti, kas ir stabdė tokių bylų kėlimą. Dar XV a. viduryje Strasbourge negalėjęs pagrįsti savo teiginių kaltintojas buvo pats nubaustas mirties bausme ir paskandintas. Kitaip tariant, teisiniai reikalavimai kėlė didelę riziką patiems įtarinėtojams, kas juos ir atbaidydavo. Alternatyvią hipotezę kelia Behringas, teigdamas, kad XII-XIII a. raganavimo bylų retumas buvo sąlygotas vadinamojo Viduramžių šiltojo laikotarpio (X-XIII a.), kadangi tuo metu sumažėjo bado atvejų, tad ir įtariamų tempestarii buvo mažiau. Apskritai, gyvenimo sąlygos gerėjo, vyko progresas, tad ir nelaimių (bei jų įtarinėjimų) pasitaikydavo mažiau nei XIV a. Tiesa, naujausi Viduramžių klimato tyrimai rodo, kad temperatūrų svyravimai Europoje nebuvo homogeniški.

Institucinė pozicija pradėjo keistis XIII-XIV a., kas ypač pasijuto popiežiumi tapus Jonui XXII. Būtent nuo XIV a. prasideda rimtesni teisiniai kaltinimai burtininkavimu, tolydžio dažnėję iki XVI-XVII a. vidurio, kuomet buvo pasiektas didžiausias persekiojimų įkarštis. Richardas Kieckheferis per šį XIV-XV a. priskaičiavo maždaug septynis šimtus mirties bausmės įvykdymo atvejus. Skaičius didelis, tačiau toli gražu neatitinka išankstinių įsitikinimų apie Viduramžius. Šiaip ar taip svarbiausiu dokumentu prisidėjusiu prie raganų medžioklių suintensyvėjimo reikėtų laikyti popiežiaus Inocento VIII 1484 m. išleistą bulę Summis desiderantes affectibus, kuria raganavimas susietas erezija ir taip burtininkavimo bylų galėjo imtis inkvizitoriai (jo pirmtakas Aleksandras IV 1285 m. Inkvizicijai buvo pabrėžtinai uždraudęs imtis tokio pobūdžio tyrimų, jei nėra žinoma, kad kartu yra ir erezija, bet tokia pozicija ėmė keistis XIV a.). Atsižvelgdamas į šią bulę inkvizitorius Heinrichas Krameris 1486 m. parašė garsųjį Raganų kūjį (Malleus Malifecarum). Tiesa, juo rėmėsi daugiau pasaulietiniai nei bažnytiniai teismai, o pati Inkvizicija knygą pasmerkė. Tačiau tai, jos plitimo ir naudojimo praktikoje nesustabdė.

Didieji raganų persekiojimai Europoje įvyko jau pasibaigus Viduramžiams, Naujųjų laikų pradžioje, tačiau apie juos taip pat galima tarti keletą žodžių. Visų pirma, šiuolaikiniai istorikai nurodo mažesnį medžioklių mastą (50 000-200 000 mirties bausmių, kurių didžioji dalis įvykdyta 1550-1650 m, laikotarpiu) nei jų pirmtakai (kartais nurodydavę milijonus aukų). Priklausomai nuo valstybės persekiojimų intensyvumas labai svyravo – nuo didelių Šventosios Romos imperijoje iki mažesnių Pietų Europoje. Kaip itin įdomų atvejį galima paminėti XVII a. raganų bylą Ispanijoje, kuomet daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių buvo apkaltinta raganavimu. Pradžioje keliasdešimčiai jų buvo įvykdyta mirties bausmė, tačiau tuomet vienas iš inkvizitorių, būsimas Toledo arkivyskupas, inkvizitorius Alonso de Salazar Frías ėmėsi nuodugnaus tyrimo, kurio metu nustatė kaltinimų nepagrįstumą, procedūrinius pažeidimus, kankinimų naudojimą išgaunant prisipažinimus bei panaikino visus kaltinimus vaikams (kurie ir sudarė didžiąją dalį kaltinamųjų), o vėliau ir suaugusiems. Vis dėlto, nepaisant tokių atvejų, raganų teismai tęsėsi iki XVIII a. Didžioji dalis ~80% visų pasmerktųjų sudarė moterys, tačiau feministiniai teiginiai apie raganų medžioklę kaip vyraujančio misoginizmo išraišką nėra gerai pagrįsti. Nors tokiuose dokumentuose kaip Malleus Malifecarum ir atsiskleidžia negiamas požiūris į moteris apskritai, tačiau neretai kaltinimus ir įtarimus raganavimu pateikdavo nevien vyrai. Tad nors ir negalima paneigti to, kad moterys dažniau tapdavo raganų medžioklių aukomis, genderocidu, kaip kartais tai daroma, to pavadinti tikrai negalima.

Apskritai, kalbant apie raganų medžiokles Viduramžiais, reikia išskirti du požiūrius, liaudies bei išsilavinusiojo elito. Pirmuoju atveju tikėjimas raganomis atėjo dar ir iš iki-krikščioniškų laikų ir iki pat XIII-XIV a. elitas šį požiūrį laikė naikintinais prietarais, o viduramžiška teisė, numatydama atsakomybę dėl neteisingų kaltinimų, mažino norą imtis raganų gaudymo. Tad tokia scena kaip Monty Python filme (net ir be komiškų hiperbolizacijų), būtų buvusi išimtimi, o ne atspindėtų bendrą tendenciją. Vis dėlto Vėlyvaisiais Viduramžiais šis požiūris ėmė keistis ir burtininkavimas pradėtas sieti su erezijomis, prasidėjo raganų teismai, tačiau plataus masto medžioklės neįgavo iki pat XVI a.

Posted in Visuomenė | Tagged , , , , , | 6 Comments

Maudymasis Viduramžiais

Posted on 2012 01 09 by Pijus

Maudymasis.

Vienas iš labiausiai paplitusių klaidingų įsitikinimų apie Viduramžius yra tas, kad šiuo laikotarpiu žmonės retai prausdavosi, dar rečiau maudydavosi ir apskritai nepersistengė besirūpindami savo higiena. Internete netgi vis kartas nuo karto kur nors pasirodo teiginiai, kad vestuvės Viduramžiais dažniausiai vykdavo gegužės ir birželio mėnesiais, kadangi būtent gegužę būdavo metinės maudynės.

Nieko panašaus, žinoma, nebuvo. Savaime suprantama, po Romos imperijos žlugimo didelė dalis termų buvo nustotos naudoti, tačiau ne visos. Pavyzdžiui, Karolis Didysis savo sostinėje Aachene eidavo į termą, rūmuose buvo ir šaltų, ir šiltų vonių. Viduramžiais populiarios buvo ir karštosios versmės, jos ėmė garsėti visoje Europoje: Gasteine (dab. Austrijoje), Laško (dab. Slovėnijoje), Bathe (Anglijoje) ir kitur.

Brandieji ir Vėlyvieji Viduramžiai pasižymėjo gan dideliu dėmesiu kūnui, o paties maudymosi ne tik nebuvo bijoma, bet ėjimas į viešąsias vonias ar pirtis buvo priskiriamas prie didelių malonumų. Dėl to nereikia stebėtis, kad jau XII-XIII a. miestuose ima atsirasti tokio pobūdžio įstaigos. Štai 1292 m. Paryžiuje veikia bent dvidešimt šešios garinės pirtys (t.y. neįskaičiuojamos šilto vandens vonios). Be to, jos veikia atviros klientams visomis savaitės dienomis išskyrus sekmadienius ir šventes. Taigi tikrovė gerokai prasilenkia su “kartą per metus” mitu. Paryžius šiuo atveju nėra išimtis. Prancūzų istorikas Jeanas Verdonas knygoje apie laisvalaikį Viduramžiais S’amuser au Moyen Âge nurodo, kad XIV a. pradžioje Briugėje veikė apie keturiasdešimt garinių pirčių.

Higienos sumetimais drausta į viešasias pritis bei vonias įleisti sergančius įvairiomis ligomis, pavyzdžiui, raupsais. Taip pat drausta jose būti prostitutėms bei valkatoms (tiesa, pirčių reputacija vis tik nebuvo pati geriausia, anglų kalbos žodis stew, reiškęs viešnamį, kilo nuo prancuziško estuve, reiškusio pirtį). Panašu, kad vyrai ir moterys maudydavosi kartu. Gan išsamūs nurodymai pirčių savininkams surašyti XIII a. paryžiečio Étienne’o Boileau Darbų knygoje (Le Livre de Métiers), tarp jų yra ir draudimai dirbti sekmadieniais bei per šventes, atidaryti pirtis naktį. Nurodyta, kad pirtis turi kainuoti du denarus, o vonia keturis. Vis dėlto, esant bendram sutarimui ir atsižvelgiant į medžio bei anglies kainas, jas galima keisti. Pirtininkai taip pat turėjo iš savo tarpo išrinkti tris atstovus, turėjusius prižiūrėti visą amatą. Kitaip tariant, pirtininkai buvo pakankamai svarbus sluoksnis, turėjęs ir savo gildiją.

Be viešųjų maudymuisi skirtų įstaigų egzistavo ir privačių vonių, kurias sau galėjo leisti įsirengti turtingesniųjų sluoksnių atstovai. Nors jos ypač ėmė populiarėti Viduramžių pabaigoje, galime rasti pavyzdžių ir Brandžiajame laikotarpyje. Pavyzdžiui, 1291 m. Leedso pilyje buvo įrengta didelė maudymuisi skirta patalpa. Taip pat jas įsirengdavo ir vienuolynai, Cluny vienuolyne tam buvo paskirtas atskiras kambarys su dvylika vonių.

Maudynių metu naudoti ir įvairūs priedai. Svarbiausiu iš jų, be abejo, reikėtų laikyti muilą, kuris Europoje naudotas net ir Ankstyvaisiais Viduramžiais. Susikūrė atskiros muiladirbių gildijos. Taip pat maudantis buvo galima naudoti ir įvairius augalus, kaip tikėta, turinčius gydomųjų savybių. Be to, ir pačią pirties procedūrą kai kurie autoriai (pavyzdžiui, Gilbertas Anglas veikale Compendium Medicinae) vertino kaip padedančią organizmui bei saugančią nuo ligų.

Maudymasis buvo vienas iš malonumų, deja, prieinamas ne taip dažnai kaip norėtųsi. Žinoma, ne kiekvienas išgalėdavo sau leisti lankytis maudymosi įstaigose ar, juo labiau, turėti kokią nors vonią namuose. Galimybę apsišvarinti neigiamai paveikdavo ir šalčiai, mat vandens šildymas buvo nepigus. Vis dėlto, kaip matyti, tradicinis nesipraususio ir visad nekaip kvepiančio Viduramžių žmogaus įvaizdis nėra teisingas.

Posted in Kasdienybė, Mitai | Tagged , , , , | 9 Comments

Vaikai iš Hamelno

Posted on 2011 12 11 by Pijus

Hamelino fleitininkas. XVI a.

Hamelno miesto ir iš jo išviliotų vaikų legenda yra tokia populiari, kad daugelis ją laiko tiesiog eiline europietiška pasaka. Galų gale, juk ji buvo įtraukta ir į Brolių Grimmų pasakų rinkinį (dėl ko, ko gero, ji tik dar labiau išpopuliarėjo). Vis dėlto priešingai nei daugeliu liaudies sukurtų folklorinių pasakojimų atvejų, šios legendos apie įvairiaspalviais drabužiais apsirengusį fleitininką atsiradimo vieta ir laikas daugiau mažiau žinomi.

Šioje istorijoje pasakojama, kad 1284 m. Hamelno miestą, esantį Žemutinėje Saksonijoje, užplūdo neįtikėtinas kiekis žiurkių. Miestelėnai visokiomis įmanomomis priemonėmis bandė įsiveržėlių atsikratyti, tačiau to padaryti niekaip nesisekė. Tuomet Hamelne pasirodė dryžuotais drabužiais pasidabinęs žiurkiagaudys. Paėmęs į rankas fleitą jis užgrojo, o žiurkės pakerėtos muzikos aklai sekė jam iš paskos. Taip apžavėtos kerinčių fleitos garsų jos net nepastebėjo, kad fleitininkas jas vilioja tiesiai į Weserio upę. Taigi, įkyriųjų graužikių atsikratyti pavyko, o miestiečiai pasvarstę nutarė, kad paskendelės šiaip ar taip nebesugrįš ir atsisakė žiurkiagaudžiui sumokėti jam priklausantį atlyginimą. Fleitininkas išvyko iš miesto, tačiau prieš tai pasižadėjo, kad dar sugrįš. Birželio 26 d., per šv. Jono ir šv. Pauliaus šventę jis vėl pasirodė Hamelne, dar kartą užgrojo savąja fleita, tačiau šį kartą viliojo nebe žiurkes, o miestiečių vaikus. Šimtas trisdešimtų jų nusekė paskui žiurkiagaudį į olą ir daugiau jų niekas nebematė. Pačią istoriją papasakojo vaikai, dėl savo negalių (luošumo ar kurtumo) taip ir nenukeliavę paskui stebuklingąjį fleitininką. Tiesa, pačiose ankstyviausiose turimose versijose žiurkės ir jų gaudymas nėra minimai – pasakojama tik apie vaikus išsivedusį įvairiaspalviais rūbais apsirengusį fleitininką. Tai leidžia manyti, kad dabar paplitusi legendos versija tarpusavyje sujungė ne tik įvykius Hamelne, bet ir kitus populiarius liaudies pasakojimus.

Pirmasis šią legendą minintis šaltinis yra miesto kronika, kurioje 1384 m. padarytas įrašas “praėjo šimtas metų nuo tada, kai iškeliavo vaikai”. Taip pat manoma, kad maždaug 1300 m. Hamelno bažnyčioje buvo įstatytas vitražas vaizduojantis spalvotais drabužiais apsirengusį vyrą, apsuptą vaikų. Vėliau apie įvykį užsiminta poroje kronikų, istorijos plitimas įgavo pagreitį ir paplito visame žemyne ypač Brolių Grimmų bei Roberto Browningo dėka. Vėlesnės versijos pakeitė daug detalių (jau minėtas Browningas veiksmo laiką perkelia į XIV a. antrą pusę), o modernieji poetai ėmė išnaudoti simbolines prasmes (kaip, pavyzdžiui, Dylanas Thomas eilėraštyje Fern Hill, sutapatindamas fleitininko ir laiko figūras).

Žinoma, legenda lieka legenda, tačiau dalis istorikų mano, kad ji turi kažkokį realų pagrindą. Istorija apie žiurkiagaudį su stebuklinga fleita, viliojančia ne tik žiurkes, bet ir vaikus, skamba pakankamai fantastiškai. Tačiau galbūt išties XIII a. pab. Hamelne nutiko kas nors, dėl ko sumažėjo gyventojų ar vaikų skaičius? Egzistuoja kelios tokį galimą vaikų dingimą bandančios paaiškinti teorijos. Viena jų teigia, kad miestiečių vaikai galėjo prisijungti prie vadinamojo vaikų kryžiaus žygio (dėl kurio tarp istorikų ir dabar egzistuoja nemažai nesutarimų). Vis dėlto jis siejamas su 1212 m., o Hamelne, sekant legenda, vaikai pradingo maždaug septyniasdešimčia metų vėliau. Kita teorija legendą sieja su galima gamtine nelaime, pavyzdžiui, nuošliauža, galėjusia pražudyti daugelį žmonių. Trečių nuomone tikėtiniausias variantas – ligos protrūkis. Ketvirtoji teorija, atstovaujama onomastikos profesoriaus Juergeno Udolpho, randanti sau vietą Ostsiedlung (rytų apgyvendinimo) kontekste, tvirtina, kad vaikai buvo parduoti ar išsiųsti į Rytų vietoves, kur neva buvo žmonių ir darbo jėgos trūkumas. Šio mokslininko nuomone po mūšių prie Baltijos jūros XIII a. pradžioje susidarė palankios sąlygos naujakurių atsikėlimui. Vietiniai didikai išsiuntė patikėtinius ieškoti potencialių kandidatų. Tai, kad atsikėlė naujų žmonių, anot profesoriaus, įrodo tam tikrų miestų ir miestelių pavadinimų atsikartojimai. Šių gyvenviečių vietos sutampa su pagrindiniais rytų migracijos keliais.

Informcijos ir šaltinių stoka neleidžia patvirtinti nei vienos iš šių teorijų. Lingvistinės spekuliacijos (lyginant pavardes paplitusias Hamelno apylinkėse bei neva tų šimto trisdešimties vaikų apgyvendintose vietovėse), gryni spėliojimai (žemės nuošliauža ar nelaimė Weserio upėje), simbolių paieška (muzika -> šokis -> šv. Vito šokiu vadinama liga) nepakyla virš spėjimų lygmens. Juergeno Udolpho hipotezė atrodo labiau pagrįsta, tačiau vargu, ar kada pavyks sužinoti, kas iš tiesų nutiko (jei apskritai nutiko) Hamelne 1284 m. birželio 26 d.

Posted in Legendos | Tagged , , , , | 2 Comments

Viduramžių virtuvė (I): Greitasis maistas

Posted on 2011 11 18 by Pijus

Maisto ruoša. XV a.

Įprasta galvoti, kad greitasis maistas – naujas išradimas, sugalvotas visur skubančių ir niekur nespėjančių, šiuolaikinio gyvenimo tempo prispaustų žmonių. Miesto žmonių, nuolat bėgančių iš namų į darbą ir atgalios. Vis dėlto dvidešimtasis amžius ir Amerika čia niekuo dėti, greitasis maistas egzistavo ir Viduramžiais, ir dar seniau, Senovės Romos laikais.

Miestai ypatingi tuo, kad, priešingai nei kaimai, patys savęs išmaitinti negali. Dabar tai, be abejo, mažesnė problema, kadangi yra visokių būdų produktus išsaugoti šviežius. Tačiau  vis tiek, pietų ruošimas užima laiko, reikia turėti tam tinkamą virtuvę su visa (ar bent pakankama) jos įranga.  Šiuolaikinis gyvenimas visiems ganėtinai gerai pažįstamas, bet kaip maisto problemas miestiečiai spręsdavo Viduramžiais?

Turtingiausieji miestų gyventojai su didelėmis bėdomis nesusidurdavo ir valgyti galėdavo pasigaminti patys, net jei tai užtrukdavo. Tačiau tik dalis namų turėdavo tam tinkamas patalpas. Tad problemos iškildavo nemažai daliai skurdesnių miestiečių, kurie neturėjo sąlygų pusryčiams, pietums ar vakarienei pasiruošti. Keliautojams, ypač piligrimų traukos centruose, kur žmonių susirinkdavo nemažai, taip pat grėsė nekokybiškas maitinimasis. Žinoma, pagrindiniu jiems tinkamu maistu galima laikyti duoną, sūrį ar panašius produktus, kuriuos galima valgyti ir šaltus, nesukant galvos dėl karšto vandens virimui ar liepsnos kepimui. Tačiau ilgai taip maitintis nėra sveika, tad reikėjo kažkokios sistemos termiškai apdoroto maisto tiekimui.

Esant paklausai, žmonių, norinčių tokia veikla užsiimti, netruko atsirasti. Kaip knygoje Food and Eating in Medieval Europe nurodo Martha Carlin, Winchesteryje jau XII a. viduryje (net po didelio gaisro, apnaikinusio miestą) dirbo devyni virėjai. Įdomesnių duomenų yra išlikę iš XIII a. Paryžiaus. Čia buvo galima įsigyti valgymui paruoštų “blynų, paprastų miltinių kepinių, vaflių, keptos jautienos, veršienos, avienos, kiaulienos, vištienos bei ungurių [...] karštų trintų žirnių, karštų pupelių, česnakinio padažo, Champagne’ės bei Brie sūrių, šviežio sviesto, karštų pyragų, kotletų, apkepų…” Taigi, čia pat patiekiamo ir iškart valgomo maisto industrijos gyvenimas virte virė.

Panašių apibūdinimų galima surasti ir vėlesnių laikų dokumentuose, štai, pavyzdžiui, iš šv. Tomo Beketo biografo Williamo Fitzstepheno sužinome, kad valgyti nusipirkti buvo galima ir dieną, ir naktį, o tokios įstaigos Londone buvo netoli vyno rūsių. Tad

Alkani keliautojai dalinasi maistu. XIV a.

užkandus buvo labai nesudėtinga rasti gėrimų, o tuomet, vėl praalkus,- maisto. Taip pat jis rašo, kad “jei svečiai netikėtai atkeliauja į kurio miestiečio namus ir jie, po kelionės pavargę ir alkani, nenori laukti, kol maistas bus paruoštas ar kol “tarnai atneš vandens rankoms ir duonos”, tai gali per tą laiką greitai aplankyti paupį, kur iškart galės gauti visko, ko tik panorės.” Matome tikrų tikriausių greitojo maisto užkandinių vaizdą.

Augant miestams, augo ir viešųjų virėjų skaičius, kadangi tekdavo aptarnauti vis daugiau žmonių. Meniu pildėsi dešrelėmis, mėsa, apvyniota tešla, ir kitais produktais. Tai, kad maistas dažniausiai buvo parduodamas karštas, rodo, jog valgoma buvo iškart, panašiai kaip ir dabar. Žinoma, norint, kad toks maitinimas nesibaigtų apsinuodijimais, teko užsiimti maisto kokybės kontrole. Štai Yorko mieste vasaros dienomis buvo draudžiama pardavinėti neapdorotą ir ilgiau kaip parą laikytą mėsą, taip pat pusžalius pyragus. Kitur nebuvo leidžiama mėsos patiekalų šildyti pakartotinai. Ribojamos buvo ir kainos, tad virėjai negalėjo savo greitojo maisto pardavinėti labai brangiai.

Kaip jau žinome, keliautojai naudojosi greitojo maisto teikiamais patogumais. Vis dėltokaip rodo išlikę apie tokių valgyklų vietas kalbantys duomenys, atvykėliai nebuvo pagrindiniai klientai. Kartais virėjų sugebėjimus išmėginti nutardavo ir turtingesnieji gurmanai, užsisakydami įmantresnius patiekalus (tai rodo, kad meniu buvo pakankamai prabangių paukštienos patiekalų). Tačiau pagrindinę valgytojų dalį sudarė miestų vargšai. Jų gyvenimo įpročių nustatymas sukelia tam tikrų sunkumų, nes jie nepalikdavo rašytinių dokumentų. Todėl virėjų klientūrą tenka nustatinėti atmetimo būdu. Apie keliautojus ir miesto elitą žinome kur kas daugiau ir iš likusių šaltinių matyti, kad jie vargiai galėjo išlaikyti tokį didelį mieste dirbusių kulinarų skaičių. Pastarųjų reputacija taip pat nebuvo pati geriausia, vis pasklisdavo kalbos, kad dešrelėms buvo naudojama sergančių kiaulių ar kitų gyvūnų mėsa, dėl ko viešųjų maitinimo įstaigų net ir pinigų nestokojantys privengdavo. Taigi, belieka vargšai, namuose neturėję židinių ir todėl priversti naudotis virėjų paslaugomis. Miestiečiams, neturintiems maisto ruošimui tinkamų patalpų ir neretai pačių maisto žaliavų, toks viešas maitinimas buvo vienintelė reali galimybė gauti karšto maisto. Ir visų nekantrių klientui džiaugsmui maistas būdavo patiekiamas jau paruoštas, kitaip tariant, pats tikriausias greitasis maistas.

Posted in Kasdienybė | Tagged , , , , | 11 Comments

Raguotieji vikingai?

Posted on 2011 11 09 by Pijus

Standartiškai pavaizduotas Leifas Eriksonas

Vienas dažniausių vikingų kario įvaizdžių, tapęs popkultūros dalimi, be abejo, yra tvirtas barzdotas vyras, vienoje rankoje laikantis ietį ar karo kirvį, o kitoje – apvalų skydą. Arba dvirankį kūjį. Pasipuošęs kailiais, prie juosmens pasikabinęs kokiu nors stipriuoju gėrimu užpildytą ragą ir plaukiantis drakaru arba ką tik iš jo išlipęs. Tačiau įdomiausia jo garderobo dalis – šalmas, šonuose papuoštas dviem ragais. Tokius vikingus galime išvysti tiek vaikiškų knygų iliustracijose, tiek ant sporto komandų atributikos.

Raguotų šalmų išties yra rasta. Štai I a. pr. Kr. pavyzdys. Tai vienintelis Europoje rastas tokio pobūdžio šalmas iš Akmens amžiaus ir, manoma,

Raguotas šalmas, 150-50 m. pr. Kr. (c) Michel Wal

naudotas simbolinėms, o ne karinėms reikmėms. Danijoje yra pavykę aptikti dar porą Bronzos amžių menančių tokio tipo galvos apdangalų. Vėlesniais laikais jau pasitaikydavo ir karių, dėvinčių raguotus šalmus, atvaizdų (pavyzdžiui, ant Konstantino arkos Romoje, ant daiktų rastų Skandinavijoje, Britanijoje). Antikiniuose rašytiniuose šaltiniuose taip pat egzistavo dalies barbarų genčių, kurių nariai dėvi raguotus šalmus, stereotipas.

Osebergo laivo atradimas

Tačiau kaipgi vis dėlto su vikingais? Ar jie tokius raguotus šalmus naudodavo eidami į mūšį ar bent jau ceremonijų metu? Atsakymas paprastas ir aiškus – ne.  Visų pirma, nors archeologai, kaip matome, yra radę tokio tipo galvos apsaugų, tačiau jų paskirtis buvo labiau simbolinė-ceremoninė, o ne karinė. Antra, tokių šalmų su ragais vikingų laikais nebeaptinkama (tiesą sakant, nerandama ir to metų atvaizdų su raguotais vikingais, išskyrus IX a. Osebergo gobeleną). Trečia, vargu, ar kovoti su tokia puošmena ant galvos būtų patogu. Kitaip tariant, jokių archeologinių įrodymų, kad vikingai būtų kovoję, pasidabinę raguotais šalmais, nėra ir tai tik vėliau susiformavęs stereotipas. Šalmų pagražinimus jiems prilipdė romantikai, vaizdavę karius su galvos apsaugomis, papuoštomis sparneliais bei ragais.

Arthur Rackham. Iliustracija "Žiedui"

Dailininkas Augustas Malmströmas tokį įvaizdį įtvirtino iliustracijose, kurias paruošė Frithiofo sagai. Panašų germanų suvokimą, matyt, padėjusį įsitvirtinti ir raguotajam vikingui, formavo ir Richardas Wagneris bei iliustracijas Žiedui ruošęs britų dailininkas Arthuras Rackhamas. Kuo toliau, tuo labiau toks įvaizdis plito, kol galiausiai tapo sunku rasti žmogų, nieko negirdėjusį apie ilgais siaurais laivais plėšti žemių atplaukdavusius barzdotus vyrus, pasipuošusius sparnuotais ar raguotais šalmais. Apskritai, peržvelgus iškastus radinius panašu, kad šiai šarvuotės daliai vikingai didelio dėmesio neskirdavo – bent iki 2001 m. visoje Skandinavijoje buvo rastas vos vienas metalinis šalmas.

Arthur Rackham. "Žiedas". Valkirija su sparnuotu šalmu

 

Posted in Karyba, Mitai | Tagged , , , , , | 4 Comments