Apie riterį švininiame karste

St. Bees vienuolynas. (c) Dougsim @ Wikipedia

Nedideliame Kambrijos pajūrio kaimelyje St. Bees stovi turbūt garsiausia vietos įžymybė – XII a. menantis vienuolynas. Būdamas ties Škotijos pasieniu jis, viena vertus buvo atokiau vidaus politikos konfliktų, kita vertus arčiau išorės pavojų – bent pora reidų vienuolyną apgriovė. Vis dėlto jis plėtėsi ir vaidino svarbų vaidmenį vietos gyvenime. Atėjus XVI a. ir Reformacijai buvo uždarytas. Nors dalis pastatų tebebuvo naudojami kaip bažnyčia, dvasininko būstas ir pan., likusi dalis menkiau prižiūrima ėmė griūti. XVIII-XIX a. buvo įkurtas teologijos koledžas, atlikti restauracijos darbai. Dar ir šiandien čia veikia bažnyčia. Žinoma, ne tai įdomiausia. Panašių vienuolynų istorijų būtų galima rasti toli gražu ne vieną. Ir apie St. Bees būtų kalbama gerokai mažiau, jei ne jame vykdyti kasinėjimai, kurių įdomiausias radinys labai tiesiogiai susijęs su Lietuva.

1981 m. XIII-XIV a. pastatytos koplyčios vietoje vykusių kasinėjimų metu  buvo rasta laidojimo vieta. Nors dauguma palaidotųjų nebuvo niekuo ypatingi, vienas jų gerokai išsiskyrė. Visų pirma, mirusysis buvo palaidotas švininiame karste ir suvyniotas į išteptą drobulę. Antra, jeigu iš visų likusių kūnų buvo belikę griaučiai, tai šis maždaug keturiasdešimties metų vyras buvo puikiai išsilaikęs. Tiesą sakant, taip puikiai, kad medikus net teko įtikinėti, kad čia išties kelių šimtų metų senumo kūnas, o ne nelabai nevykęs kokio studento praktikanto pokštas. Pavyzdžiui, net ir dalis kraujo tebebuvo skysta. Nors traumų vyras buvo patyręs keletą, panašu, kad mirties pažastimi tapo pradurti plaučiai ir į juos išsiliejęs kraujas. Ant lavono krūtinės buvo ir kuokštas plaukų, tačiau ne jo paties, o ant kaklo virvė, nors smaugimo žymių nerasta. Greta šio kūno gulėjo ir moters skeletas, pažymėtas kaip Sk100.

Labiausiai stebinusią gerą vyriškio kūno būklę nulėmė tiek švino, tiek pušų ar eglių sakais išteptos drobulės panaudojimas. Švininis karstas neleido į vidų patekti išorės kenkėjams, o pušų (ar eglių) sakai bei lavono vaškas apsaugojo nuo bakterijų poveikio.

Žinoma, be nuostabos dėl tokio stebuklingo kūno išsilaikymo, mokslininkams ir vietos gyventojams kilo ir klausimas, kieno gi šie kūnai ir kodėl vyriškis taip palaidotas. Laidojimo vietos ir abejų kūnų analizė leido kiek susiaurinti kandidatų ratą:

  1. Koplyčia, kurioje buvo palaidota ši pora, veikė XIII a. pab. – XVI a. pr., tad jie turėjo gyventi tuo metu.
  2. Vyras mirė sulaukęs 35-45 metų. Traumas patyrė tiek prieš mirtį, tiek mirties metu (plaučių pažeidimai ir lėmė mirtį). Sužeidimai leidžia teigti, kad vyrui smurtas nebuvo svetimas.
  3. Moteris Sk100 mirė sulaukusi mažiausiai 36 metų, tačiau tikėtina, kad gerokai vyresnė, galbūt penkiasdešimties ar daugiau metų amžiaus, nuo jaunystės turėjo išnirusį žandikaulį. Taip pat nustatyta, kad moteris buvo vietos gyventoja. Radioaktyviosios anglies matavimas parodė, kad ji mirė tarp 1307 m. ir 1407 m.
  4. Moters dieta (pasižymėjusi dideliu žuvies kiekiu) ir jos laidojimo būdas leidžia teigti, kad jos socialinis statusas buvo aukštas. Lygiai kaip ir vyro švininis karstas rodo jį buvus aukštos kilmės. Dažnai švinas buvo naudojamas, jeigu kūno laidojimas sekdavo ne iš karto po žmogaus mirties.
  5. Panašu, kad plaukai rasti ant vyro krūtinės buvo ne šios moters.
  6. Moteris palaidota vėliau nei vyras.
  7. Kadangi greta vyro palaidota moteris, veikiausiai jis nebuvo dvasininkas.

St. Bees koplyčios antkapinės skulptūros. Manoma, kad dvi iš jų yra Anthony de Lucy ir Maud de Lucy (c) Doug Sim @ Wikipedia

Tokia informacija pasako pakankamai nemažai. Matyti, kad abu žmonės priklausė aukštai socialinei klasei. Vyras veikiausiai buvo riteris ir galėjo žūti kovoje maždaug XIV a., veikiausiai, toliau nuo St. Bees, jeigu prireikė švininio karsto. Taip pat, tiksli jo palaidojimo vieta turėjo būti nežinoma. Kas gi iš vietinių kilmingųjų galėtų atitikti šiuos kriterijus?

XIV a. St. Bees ir apylinkėse gyveno kelios svarbios šeimos, kurių: de Harrington, de Multon ir de Lucy. Iš pirmosios giminės tik vienas XIII a. pab. – XV a. pr. gyvenęs vyras mirė būdamas panašaus amžiaus, kaip švininiame karste palaidotasis. Tačiau Johno de Harrington kapo vieta žinoma – Cartamel vienuolynas pietų Kambrijoje. De Multon giminėje taip pat tik vienas kandidatas yra tinkamas. Tai Thomas de Multon, miręs XIV a. pirmoje pusėje, sulaukęs maždaug 46 metų amžiaus. Vis dėlto jis ilsisi Linkolnšyre, tad irgi negali būti žmogus iš švininio karsto. Iš de Lucy šeimos tinkamų kandidatų yra bent pora. Vienas jų – Thomas de Lucy, 1365 m. miręs Londone. Antrasis – jo sūnus Anthony de Lucy, miręs užsienyje 1368 m. Vadinasi, abu jie galėjo būti pargabenti į gimtuosius kraštus ir palaidoti St. Bees vienuolyno koplyčioje. Vis dėlto tikėtina, kad Thomas buvo vyresnis nei švininiame karste palaidotas vyras. Taip pat mažiau tikėtina, kad jis žuvo kokioje kovoje, galėjusią lemti ant kūno rastas traumas. Tuo tarpu Anthony savosios mirties metu buvo jaunesnis ir nors nežinoma, koks buvo jo tikslus amžius, tikėtina, kad jis patenka į 35-45 m. intervalą. Be to, pagal tradiciją, nors Anthony žuvo svečiuose kraštuose, laikoma, kad jis palaidotas būtent St. Bees. Galiausiai, ir jo kelionė į užsienį rodo, kad patirti traumų, tarp jų ir mirtinąją, progų jis turėjo.

Gavęs karališkąjį leidimą ir 500 svarų Anthony de Lucy kartu su 15 raitelių išvyko kovoti su pagonimis į Prūsiją (kaip nurodo John de Multon). Vygandas Marburgietis, kryžiuočių heroldas surašęs Chronica nova Prutenica, rašo (558 psl.) štai ką: […] taip pat krašte buvo daug atvykėlių, lordas Bemuntas ir Nortz Vewateris Anglas, kurie su savaisiais taip pat buvo, kol buvo užbaigtas darbas […]. Taigi 1367-1368 m. į Marienburgą išties buvo atvykę anglų riterių. Nors pats vardas Anthony de Lucy neminimas, tačiau dominus Bemunt gali būti ir jo įvardinimas, kadangi Anthony pamotė buvo Beaumont. Daugiau apie šį riterį žinoma tik tiek, kad jis mirė taip ir negrįžęs namo 1368 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį. Nors vėlesniuose dokumentuose yra paminėta, kad Anthony mirė Šventojoje Žemėje, tai tikriausiai kronikininko klaida, sutapatinant kovas su lietuviais su kovomis Artimuosiuose Rytuose dėl religinių jų tikslų.

Vokiečių istorikas Werneris Paravicinis, studijavęs užsienio riterių žūtis kryžiaus žygiuose į Pabaltijį, nurodo, kad Anthony de Lucy žuvo 1368 m., veikiausiai puolant Kauną (1362 m. kryžiuočiai Kauno pilį buvo sugriovę, tačiau 1368 m. ji buvo atstatyta ir teutonų pakrikštyta Naujuoju Kaunu). Livonijos kronikoje minima, kad tų metų rugsėjį šiame mieste žuvo trys riteriai iš užsienio. Jo poziciją palaiko ir Alexanderis Grantas. Jo teigimu Anthony de Lucy Prūsiją turėjo pasiekti 1367 m. pabaigoje, o pirmasis po šio laiko sekęs žygis į Lietuvą vyko 1368 m. rudenį. Puolant įtvirtinimus Anthony buvo sužeistas (galbūt pašautas, ką rodytų pradurtas plautis) ir tuomet nukrito nuo kopėčių ar sienos, kas atitinka kitus jo St. Bees riterio patirtus kūno sužalojimus.

Kaunas_Castle_-_panorama

Kauno pilis. (c) Pudelek (Marcin Szala) @ Wikipedia

Taigi nors visu šimtu procentu tikri ir negalime būti, tačiau panašu, kad švininiame karste palaidotas vyras buvo būtent Anthony de Lucy. Tą netiesiogiai rodo ir ant kaklo rasta virvė, galėjusi būti atgailos ženklu, ir patirti sužalojimai, ir sėkmingas kūno išsaugojimas. Ordino riteriai galėjo turėti žinių ir įgūdžių tą padaryti, kadangi tol gražu ne vieną ir ne du žuvusius riterius tekdavo pargabenti iš pagonių žemės. Tiesa, dauguma jų buvo laidojami Karaliaučiaus katedroje, tai Anthony de Lucy palaikų kelionė namo buvo neįprasta.

Visi duomenys rodo, kad didžiausia tikimybė, jog švininiame St. Bees vienuolyno koplyčios karste buvo palaidotas būtent Anthony de Lucy. Kas tuomet šalia jo gulinti moteris? Trys artimai su juo susijusios moterys buvo jo žmona Joan FitzHenry, jų dukra Joan ir sesuo Maud. Dukra mirė sulaukusi vos dviejų metų, tad lieka tik žmona ir sesuo. Žmona mirė 1403 m. Londone, prieš tai ištekėjusi už kito vyro. Daug labiau tikėtina, kad ji jo kape ir buvo palaidota. Be to, ji ir mirė vyresnė, nei rodo Sk100 tyrimas. Lieka sesuo, kuri veikiausiai ir buvo palaidota prie savo brolio.

Nors mokslininkams pavyko nustatyti kūnų tapatybes, tačiau keletas mįslių tebėra neįmintos. Kam priklausė ant Anthony de Lucy krūtinės padėti plaukai? Kodėl jis nebuvo palaidotas Karaliaučiaus katedroje, o pargabentas į Angliją? Kaip buvo pargabentas? Atsakymų į šiuos klausimus gali ir nepavykti rasti. Tačiau ir be jų istoriją apie anglų riterį žuvusį puolant Kauną išlieka įdomi, o nerasti atsakymai palieka intrigą.

Posted in Karyba, Lietuva ir Europa, Mįslės | Tagged , , , , , , | 2 Comments

P. Konieczny. Ar “Baltojo laivo” tragedija buvo masinė žmogžudystė?

Henrikas I ir Baltasis laivas

Henrikas I ir Baltasis laivas

Istoriniai įvykiai, turėję didelę politinę svarbą, dažnai būna apipinti labai įvairių interpretacijų. Ne išimtis ir Baltojo laivo sudužimas, per kurį žuvo vienintelis vyriškos lyties Anglijos sosto įpėdinis. Kas tai buvo? Nelaimingas atsitikimas ar suplanuotas nužudymas? Šiame tekste trumpai apžvelgiama, kas tą 1120 m. lapkričio dieną nutiko bei pateikiama viena iš įvykio interpretacijų. Žinoma, viskas nutiko prie devynis šimtus metų, tad tikros tiesos iš esančių menkų šaltinių atkurti nepavyks. Juolab, kad ir čia aprašyta teorija grįsta daugiau spėjimais nei akivaizdžiais faktais. Vis dėlto pažaisti istorinį detektyvą visai smagus užsiėmimas.

Šis įrašas yra teksto, patalpintoje interneto svetainėje medievalists.net, vertimas. Autorius Peter Konieczny yra vienas iš šios svetainės redaktorių.

***

Tai buvo, ko gero, didžiausia jūrinė tragedija, nutikusi Viduramžiais. Ne vien dėl to, kad per ją žuvo trys šimtai žmonių, bet ir dėl to, kad vienas iš jų buvo Anglo-Normanų imperijos įpėdinis. Viena mokslininkė iškėlė teoriją, jog Baltojo laivo paskendimas 1120 m. lapkričio 25 d. buvo ne nelaimingas atsitikimas, o suplanuota masinė žmogžudystė.

Tais, 1120 m., Henrikas I pirmasis buvo savo galios viršūnėje. Jis perėmė valdymą tiek Anglijoje, tiek Normandijoje, po to kai nugalėjo ir įkalino savo brolį Robertą Curthouse’ą bei įveikė kelis maištavusius baronus. Henrikui taip pat pavyko įtikinti Prancūzijos karalių, kad jo sūnus, Viljamas Athelingas, paveldėtų Normandijos kunigaikščio titulą.

Karalius Henrikas turėjo bent dvylika vaikų, tačiau iš jų tik du, dukra Matilda ir sūnus Viljamas, buvo susilaukti su žmona Matilda Škote. Visus kitus palikuonis pagimdė meilužės. Tiesa, Henrikas su savo nesantuokiniais sūnumis ir dukromis elgėsi labai gerai, skyrė jiems svarbias pareigas valdžioje. Viljamas, kaip vienintelis legitimus sūnus, turėjo paveldėti ir karalystę. Kadangi Henrikas ir Prancūzijos karalius buvo neseniai pasiekę susitarimą, o Viljamas metais anksčiau vedė vyriausią Anjou grafo Fulko V dukrą, atrodė, kad Anglo-Normanų imperijos paveldėjimui jokių kliūčių neiškils.

1120 m. lapkritį karalius Henrikas ir jo svita (kurioje buvo ir jo sūnus) ruošėsi plaukti iš Normandijos į Angliją. Valdovas jau ne kartą buvo kirtęs Lamanšo sąsiaurį, tačiau tokia kelionė ne visada buvo paprasta ar saugi. Flotilė susirinko normanų uoste Barfeulr, o lapkričio 25 d. vėjas pasisuko tinkamai ir buvo galima pradėti kelionę. Būtent tada vyras vardu Thomas FitzStephenas prisiartino prie karaliaus ir pasakė: “turiu laivą, kuris taikliai vadinasi Baltuoju, ir yra įrengtas bei paruoštas patarnauti karaliui.

Jis pridūrė, kad jo senelis Airardas tarnavo Henriko tėvui, Williamui I, kuomet normanų kunigaikštis kėlėsi per sąsiauri 1066 m., kad įsiveržtų į Angliją. Dabar Thomas su savo naujai pastatytu laivu norėjo gauti panašų įvertinimą.

Henrikas atsakė: “Tavo prašymą patenkinu. Iš tiesų, sau aš pasirinkau gerą laivą ir jo nekeisiu, bet patikiu tau daugelį karalystės kilmingųjų bei savo sūnus Williamą ir Ričardą, kuriuos branginu kaip savo gyvybę.

Kai karaliaus laivas pakėlė bures, jo sūnus Viljamas ir kiti pradėjo laipintis į Baltąjį laivą. Panašu, kad daugelis jaunų kilmingų vyrų ir moterų pasinaudojo galimybe keliauti, nesimaišant Henrikui po akimis. Tarp įlipusiųjų į laivą buvo ir Ričardas bei Matilda, nesantuokiniai karaliaus vaikai. Viename pranešime teigiama, kad beveik trys šimtai žmonių buvo laive, įskaitant irklavusią penkiasdešimties vyrų įgulą.

Neilgai trukus, buvo pradėtas dalinti nemokamas vynas, kuriuo mėgautis ėmė tiek keleiviai, tiek įgula. Tuo metu keletas žmonių nutarė išlipti iš laivo, nes, anot kronikininko Orderico Vitalis: “jie suprato, kad laive būta per daug patrakusių ir užsispyrusių jaunų vyrų.” Tarp jų buvo ir Steponas iš Blois, kuris teigė, jog kelionei jam sutrukdė viduriavimas.

Ordericas Vitalis pastebi, kad “atvyko kunigai su kitais dvasininkais, nešini švęstu vandeniu, kad juos [keliaujančius] palaimintų, bet jie tik pasijuokė ir juos užgauliodami bei kvatodami nuvijo.” Viljamas ir kiti keleiviai paragino laivo kapitoną leistis į kelionę ir patikrintas, ar jų laivas buvo pakankamai greitas, kad pavytų karalių.

Jau buvo beveik vidurnaktis. Ordericas pasakoja, kas nutiko toliau:

Baltojo laivo sudužimas

Baltojo laivo sudužimas

Pagaliau jis davė ženklą leistis į jūrą. Tada irkluotojai nuskubėjo paimti savo irklų ir, būdami geros nuotaikos, mat nežinojo, kas jų laukia, paruošė likusią įrangą bei išjudino laivą kelionėn per jūrą. Kadangi girti irkluotojai yrėsi su visa savo jėga, o nelaimėlis vairininkas nelabai kreipė dėmesį į vairavimą jūroje, kairysis Baltojo laivo bortas stipriai rėžėsi į didžiulę uolą, kurį pasimatydavo kasdien, kai būdavo atoslūgis, ir vėl pasislėpdavo, kai būdavo potvynis. Dvi lentos buvo sudaužytos, o laivas, baisu ir apsakyti, be jokio perspėjimo apvirto. Atsidūrę dideliame pavojuje, visi iškart ėmė šaukti, bet vanduo, liedamasis į laivą, greitai paskandino jų šūksnius ir visi pražuvo.

Vaizdas turėjo būti baisus. Šimtai žmonių buvo išmesti į vandenį ir tik keletas jų mokėjo plaukti. Nors, kaip pasakojama, vanduo ir buvo ramus, naktis buvo itin tamsi (tuo metu mėnulio matėsi gal tik ketvirtis). Žmonės krante ir netgi Henrikas savajame laive galėjo girdėti klykiančius žmones, bet nežinojo, iš kur garsas sklido.

Viename šaltinyje pasakojama, kad Viljamui Athelingui apvyko įlipti į nedidelį laivelį ir jis beveik išsigelbėjo, tačiau išgirdęs savo sesers iš tėvo pusės, Matildos, pagalbos šauksmą jis nurodė apsisukti. Kai desperatiški žmonės ėmė kabarotis į vidų, laivelis nuskendo.

Kai tylantys šūksniai visai nurimo, teliko du žmonės, įsikabinę į Baltojo laivo stiebą: jaunas kilmingasis vardu Geoffrey’is iš Laigle’io ir mėsininkas Beroldas iš Roueno. Laivo kapitonas Thomas išniro iš po vandens ir paklausė poros “karaliaus sūnus, kas jam nutiko?” Kai jie apsakė princo lemtį, Thomas jiems atsakė “nebeverta man gyventi” ir vėl paniro į jūrą.

Išsilaikyti visą naktį jaunasis Geoffrey’is neturėjo jėgų. Jis nukrito į vandenį ir gyvas liko tik Beroldas. Pagalba atvyko ryte, pasirodžius žvejams. Dar daugelį metų po įvykio mėsininkas pasakojo, jog yra vienintelis išgyvenęs Baltojo laivo nelaimę.

Per sekusias dienas keletas kūnų buvo išplauti į krantą, tačiau Viljamas Athelingas niekad taip ir nebuvo rastas. Nors Anglijoje apie nelaimę jau ėmė sklandyti gandai, niekas to nenorėjo pasakyti karaliui. Galiausiai, tai atliktu buvo pavesta mažam berniukui. Henriką žinia sukrėtė ir jis savo vaikus bei artimus apraudojo.

Daugelis kronikininkų apibūdino Baltojo laivo paskendimą kaip nelaimingą atsitikimą, kurį sukėlė girta įgula ir tokie patys keleiviai. Tai tebuvo Dievo bausmė už laive buvusiųjų nuodėmingą elgesį. Vis dėlto viena mokslininkė turi kitokią teoriją. Victoria Chandler, kuri dėstė Georgia College iki pat mirties 1999 m., parašė straipsnį Baltojo laivo sudužimas: atskleista masinė žmogžudystė? Šiame tekste ji teigė, jog kas nors galėjo specialiai pasukti laivą link uolų ties Barfleuru. Ji apžvelgė, kas galėjo turėti motyvą nusikaltimui, ir rado gana įdomių faktų.

Akivaizdu, kad vienas iš pagrindinių įtariamųjų turėtų būtį Steponas iš Blois. Iš dalies dėl to, jog paliko laivą prieš pat jam išplaukiant, iš dalies dėl to, kad jam tragedija būtų atnešusi daug naudos. Karalius Henrikas I nebeturėtų jokio legitimaus vyriškos lyties įpėdinio. Kai jis mirė 1135 m., jo dukra Matilda turėjo tapti valdove, bet Steponas sugebėjo užsitikrinti anglo-normanų kilmingųjų paramą ir tapti karaliumi. Vis dėlto Chandler atmetė tokį motyvą, kadangi net ir žuvus Viljamui Athelingui, Steponui gauti karūną buvo mažai galimybių, o karalius Henrikas dar galėjo susilaukti ir daugiau vaikų.

Chandler nuomone, kitas vyras, Ranulfas Meschinas, galėjo gauti daug naudos iš nelaimės. Jis buvo vieno svarbiausių Anglo-Normanų valstybės didikų, Cheseterio grafo Ričardo, sūnėnas. Grafas Ričardas kartu su keletu savo šeimos narių buvo Baltajame laive. Tad jei visi jie žūtų, Ranulfas galėjo paveldėti titulą. Jis pats buvo karaliaus Henriko laive, kai jis išplaukė iš Barfleuro. Chandler rašo:

Ranulfui būtų reikėję bendrininko krante ir kaip tik tokį jis turėjo. Tarp tų, kurie kaip ir Steponas [iš Blois] išlipo prieš pat laivui išplaukiant, buvo ir Viljamas iš Roumare, Rogerio fitz Geraldo ir Lucy iš Bolingbroke’o sūnus. Jo tėvas mirė, kai Viljamas buvo dar vaikas, o mama ištekėjo už trečio vyro, Ranulfo Mechino. Galbūt Viljamas ir jo patėvis matė, į kuriuos laivus tą lapkričio dieną sulipo keleiviai, ir suprato, kad gavo vieną kartą gyvenime pasitaikančią galimybę. Galimybę gauti Chesterio grafystę ir, priedo, sumaišyti karališkojo paveldėjimo reikalus. Taip sukuriant situaciją, kuomet tokio [Chesterio grafo] titulo savininkas, galėtų ateityje nulemti, kas taps karaliumi.

Vis dėlto reikėjo ir trečio žmogaus, “agento laive, kuris pasirūpintų, jog irkluotojai būtų nugirdyti ir dėl to lengvai supainiojami. Šito sąmokslininko asmenybė labai sumaniai buvo atskleista kronikininko Orderico Vitalis. Aukų sąraše buvo Viljamas iš Pirou [karališkasis prievaizdas], kuris iš tikrųjų išgyveno iki pat 1123 m. Kaip Ordericas galėjo padaryti tokią klaidą? Ar tai apskritai buvo klaida? Gal jis tiesiog stengėsi atkreipti į Pirou skaitytojo dėmesį? Galbūt Pirou buvo laive, kai jis pakėlė bures ir rado būdą iš jo pasišalinti?

Žinome, kad Viljamas iš Pirou liko gyvas, nes jis buvo pašauktas kaip karališkasis liudininkas, pasirašant dokumentą 1121 m. sausio 7 d. Jį taip pat pasirašė ir Ranulfas Meschinas. Taip pat žinoma, jog po dvejų metų Pirou išvyko iš Portsmoutho į Normandiją. Daugiau istoriniuose šaltiniuose apie jį nebekalbama.

Chandler prieina išvadą: “kaip nuostabiai įdomu, jog dvyliktasis amžius mums pateikia tikriausio modernaus detektyvo modelį, nurodantį net ir tai, kad kaltas liokajus. Tiksliau sakant, prievaizdas, bet nereikia kabinėtis. Ko gero įdomiausias šitos analizės aspektas yra tas, kad išskyrus keletą spėjimų ir interpretacijų, visa ši istorija yra tikra tiesa.

Posted in Mįslės | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Wulf ir Eadwacer

Exeterio katedra, kurioje saugoma Exeterio knyga

Exeterio katedra, kurioje saugoma Exeterio knyga

Istoriniai dokumentai tyrinėtojams dažnai užmena mįslių. Viena vertus, tai gali pasitaikyti visai nesuprantamas tekstas, kurio nepavyksta net perskaityti. Kita vertus, tai gali būti ir suprantamas kūrinys, tačiau be aiškiai suvokiamos prasmės ir paskirties. Prie pastarųjų galima priskirti ir neilgą Exeterio knygoje esančią vos devyniolikos eilučių ilgio anglosaksų poemą Wulf ir Eadwacer. Nepaisant savo trumpumo, ji užduoda daugiau mįslių nei pateikia atsakymų.

Šiame įraše trumpai aptarsiu, su kokiais sunkumais susiduriama, bandant ją interpretuoti, tačiau pirmiausia pateiksiu savą vertimo į lietuvių kalbą versiją, atliktą remiantis tiek originalu, tiek skirtingomis vertimų į šiandieninę anglų kalbą versijomis. Lietuviškame tekste stengiausi žodžių tvarką išlaikyti kuo arčiau originalo, net jei kai kur laisvesnis žodžių perdėliojimas ir skambėtų įprasčiau ir natūraliau.

Mano žmonėms, tartum jiems duotų dovaną;
Jie norės jį užmušti, jei jis pas gaują ateis.
Skirtingi esame mes.
Wulfas yra [vienoje] saloje, aš – kitoje.
Apsaugota yra ta sala, apsupta pelkių.
Yra kraujo ištroškę vyrai ten saloje;
Nori jie jį nužudyti, jei jis pas gaują ateis.
Skirtingi esame mes.
Klajūnės viltys apie manąjį Wulfą mane kankino,
Kai buvo lietingas oras, ir aš raudojau sėdėdama.
Kai mane karo užgrūdintos rankos apkabino,
Suteikė man malonumą, bet taip pat ir skausmą.
Wulfai, mano Wulfai, tavęs troškimas
Mane susargdino, tavo reti apsilankymai
Neramina dvasią, o ne maisto stygius.
Ar girdi, Eadwaceri?* Mūsų apgailėtiną jauniklį
Nešasi vilkas** į mišką.
Lengva išskirti tai, kas niekada nebuvo sujungta:
Mudviejų bendrą dainą.

*Eadwacer gali būti verčiama ir kaip turto, nuosavybės, turto savininkas.
** Vilkas – wulf, kaip ir vieno iš veikėjų vardas.

Prie šių dvejų pastebėjimų galima paminėti dar keletą dviprasmybių, susijusių su senosios anglų kalbos ypatumais. Pirmiausia, pirmoje eilutėje minima dovana (lāc) gali būti verčiama ir kaip medžioklinis gyvūnas. Antra, kitoje eilutėje esantis žodis užmušti (āþecgan) gali reikšti ir priimti kaip svečią. Taip, skamba labai jau makbetiškai ir aiškumo tekstui tikrai neprideda. O dėl skirtingų interpretacijų egzistuoja nemažai skirtingų vertimų, per kuriuos bandoma ne tik perteikti tekstą, bet ir išdėstyti konkrečia turinio prasmės atžvilgiu. Tad susigaudyti, kas, kur, kaip ir kodėl ne taip jau ir lengvą. Įskaitytą originalią kūrinio versiją galima išklausyti čia:

Nors ši istorija aptikta tik vieną kartą, Exeterio knygoje, manoma, kad ji sukurta seniau. Galbūt net ir ne anglosaksiškos kilmės, ką rodo refreno panaudojimas, kas tuo metu Anglijoje buvo labai neįprasta. Keista poemos pradžia leidžia spėti, kad trūksta dalies eilučių, kurios galbūt padėtų aiškiau suvokti siužetą. Nors pats rankraštis ir išliko sveikas, galimas daiktas, kad dar iki jo tos pirmosios eilutės buvo prarastos.

Pati tekste atsiskleidžianti istorija gali būti interpretuojama, kaip turinti tris veikėjus: merginą, kuri ją pasakoja, bei du vyrus, Wulf ir Eadwacer. Pirmajam ji jaučia stiprius jausmus, tačiau antrasis ją laiko, o jo vyrai (gauja), bando konkurento atsikratyti. Šiuo atveju įdomios yra paskutinės teksto eilutės, kurios, labai primena Evangeliją pagal Matą (19:6):  Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. Tai lyg ir leistų pagrįsti teiginį, kad nors mergina ir Eadwacer gyvena kaip šeima, jų bendras buvimas neturi pakankamo pagrindo. Tiesa, Jamesas B. Spameris taip pat akcentuoja ir tai, jog čia kalbama apie santuokos koncepciją, bet ne apie pačią ceremoniją, kadangi jos tiesiog nebuvo (niekada nebuvo sujungta).

Vis dėlto, nors toks paaiškinimas ir galėtų atrodyti savaime suprantamas, egzistuoja ir kiti galima variantai. Savitą versiją pateikia Johnas F. Adamsas, pabrėžiantis žodžio eadwacer dviprasmiškumą. Jei jis turimas omenyje ne kaip tikrinis daiktavardis, reiškiantis savininką, tekstas įgautų ironijos ir sarkazmo atspalvių. Tokiu atveju moteris skųstųsi ne tuo, kad ją prievarta pagrobęs ir atskyręs nuo Wulfo laiko kitas vyras (Eadwacer), bet tuo, kad pats jos mylimasis nesiteikia grįžti pas ją ir neatlieka savo pareigų, kaip jos “savininkas”. Tokią situaciją istoriškai būtų galima sieti su vikingais, vykdavusiais į plėšikavimui skirtus žygius ir ilgesniam laikui palikdavusiais žmonas namie. Tad, kaip teigia ir Richardas F. Gilesas, Wulf ir Eadwacer gali būti vienas ir tas pats veikėjas.

Greta siužeto interpretacijų keliamas klausimas ir apie poemos paskirtį. Dar XIX a. viduryje Heinrichas Leo iškėlė versiją, jog šis kūrinys – mįslė. Tai esą patvirtina ir teksto vieta Exeterio knygoje – jis pateikiamas tiesiai prieš pat mįslių dalį. Koks galėtų būti jos įminimas? Pateikti variantai patys įvairiausi (keletas pateiktų Richardo F. Gileso straipsnyje Wulf and Eadwacer: A New Reading ir Johno M. Fanagano Wulf and Eadwacer: A Solution to the Critics’ Riddle):

  • Cynewulfas (anglosaksų poetas, gyvenęs tarp VII a. pab. ir X a. pr., kurio vardas neva paslėptas Wulf ir Eadwacer);
  • asmeninis pasipiktinimas dėl netinkamai naudojamos poezijos;
  • istorija apie tai, kaip poetą užpuolė sakalas;
  • burtas prieš auglius.

Kiek vėliau, bet dar tame pačiame XIX a., Henrey’s Bradley’us iškėlė versiją, jog Wulf ir Eadwacer yra ištrauka iš monologo, kuris savo ruožtu tiesiogiai kilo iš kitų tekstų, tad visų pirma reiktų ieškoti sąsajų su kitomis istorijomis.

Kad ir kaip ten būtų iš tiesų, be paties autoriaus ar bent papildomų šaltinių sužinoti, ką tekstu norėta pasakyti, vargu ar kada pavyks. Belieka tik analizuoti, kaip pagrindžiamos skirtingos interpretacijos, arba pačiam susigalvoti kokią nors nuosavą. Juk egzistuoja net ir versija, anot kurios, visas tekstas pasakoja apie… šunų santykius ir jų gyvenimo dramas. Na, vienu atveju šuns ir vilko, kas lyg ir galėtų paaiškinti du kartus pasikartojantį skirtingi esame mes, vieno iš veikėjų vardą ir jauniklį, atsirandantį kūrinio pabaigoje.

Man pačiam patiko ir viename bloge rastas pastebėjimas: skaityti šią poemą šiandien tai tas pats, kas skaityti Tennysono “Ulisą” ar Brodskio “Odisėjas Telemachui”, nieko nežinant apie homeriškąsias legendas – jaudinanti patirtis, bet vargu ar tokia, kokią norėjo perteikti autorius. Tad belieka grožėtis tekstu, gilintis į senąją anglų kalbą ir papasakoti savąją Wulf ir Eadwacer versiją.

Posted in Vertimai | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Apie valdovams pavojingą karališkąjį tenisą

Karališkasis tenisas. XIV-XV a.

Prieš daugiau nei metus, beprasidedant futbolo čempionatui, rašiau apie regbį primenantį Viduramžių futbolą. Varžybose dalyvaudavo ištisi kaimai, valdovai jį drausdavo dėl padaromos didžiulės žalos, tačiau šis sportas kaip liaudies pramoga puikiai gyvavo, nepaisant kilmingųjų nuomonės. Šiems aukštiesiems luomams reikėjo savų fizinių pramogų su kamuoliu, kam labai puikiai tiko vienuolynuose užgimęs tenisas. Žinoma, ne toks, kokį šiandien žaidžia Ričardas Berankis. Kitoks. Karališkas.

Savaime suprantama, kada tiksliai atsirado karališkasis tenisas, ar kaip jis žinomas tikėtinoje gimtinėje Prancūzijoje, jeu de paume (delno žaidimas), nėra aišku. Pirmasis aptiktas nekvestionuojamas šio sporto paminėjimas siekia laiką tarp 1219-1223 m., kuomet vokiečių vienuolis Caesarius iš Heisterbacho veikale Dialogus miraculorum aprašo, kaip pragare dvi velnių komandos žaidžia jeu de paume su vargšo nusidėjėlio siela. Kol dar buvo gyvas, aprašomas velionis bičiulių dėl prastos atminties vadintas idiotu ir matyt ne veltui, nes nutarė sudaryti sandėrį su velniu. Savaime suprantama, numirus tai garantavo kelią į amžinosios bausmės vietą. Demonų nagai čia buvo kaip geležinės vinys, tad pašokdami ir letenomis atmušdami jaunojo dvasininko sielą jį dar ir kankindavo raižydami. Taigi Caesarijui buvo pakankamai aišku, iš kur tokios neva nekaltos pramogos su kamuoliais atsiranda. Tikrai ne iš dangiško įkvėpimo.

Tiesa, kalbant apie pirmuosius šaltinius reikia pastebėti, kad dar 1165 m. Jeanas Belethas darbe Summa de ecclesiasticis oficiis skundžiasi, kad abatijose ir vienuolynuose yra atsiradusi pramoga žaisti kamuoliu, o tuo užsiima net vyskupai bei arkivyskupai. Tokiuose svarbiuose bažnytiniuose centruose kaip Reimse. Vis dėlto, nors kai kurios aprašymo detalės leidžia spėti dvasininkus žaidus būtent karališkąjį lauko teniso protėvį, tikri būti negalime. Todėl būtent Caesarius iš Heisterbacho laikomas asmeniu, kuris pirmasis paminėjo tenisą rašytiniuose šaltiniuose.

Karališkasis tenisas nuo mums įprasto skiriasi pakankamai nemažai (esamasis laikas, kadangi, nors ir itin retai, bet su tam tikrai pasikeitimais vis dar tebėra žaidžiamas). Visų pirma jį žaisdavo dvi komandos, kuriose būdavo po tris ar daugiau žaidėjų. Kamuolys buvo delnu (juk originalusis pavadinimas yra jeu de paume) mušamas priešininkų pusėn, nuo greta buvusio nuolaidaus (vienuolyno) stogelio. Oponentai, jei tik suspėdavo, siųsdavo jį atgalios. Taškai buvo pelnomi pataikant į tam tikrus tarpus šoninėse galerijose ar galinėje aikštės sienoje. Beje, atsimušti į sienas kamuolys galėjo, tad tuo karališkasis tenisas turi ir šiokių bendrumų su skvošu. Dar vienas specifinis būdas gauti taškų buvo vadinamosios medžioklės laimėjimas. Medžioklės taisyklė (nuo prancūziško žodžio chasse) leido kamuoliui į žemę atsimušti daugiau nei vieną kartą. Po antrojo atsitrenkimo jį reikdavo ne atmušinėti priešininkams, o kuo greičiau sustabdyti. Tai padarius vieta būdavo pažymima ir komandos apsikeisdavo aikštės pusėmis. Per sekančią medžioklę reikėdavo stengtis sustabdyti kamuolį už ankstesnės žymos, kas leisdavo užsidirbti tašką. Jeigu nepavykdavo, taškas atitekdavo priešininkams. Jeigu domina tikslesnės taisyklių subtilybės, jas galima rasti knygoje Heinerio Gillmeisterio knygoje The Cultural History of Tennis, kurios didelė dalis pateiktoje nuorodoje prieinama nemokamai. O žemiau galima pažiūrėti, kaip karališkasis tenisas atrodo šiandien:

Raketės imtos naudoti, tik XVI a. pr., tad kaip futbolas Viduramžiais labiau priminė regbį, taip tenisas – tinklinį ar rankinį. Tinklas, beje, buvo sumąstytas dar vėliau nei raketės, tad aukštį žyminčios ribos aikštėje nebūdavo. Pats žaidimas greitai išpopuliarėjo. Štai XV a. viduryje Anglijos karaliui Edvardui IV netgi teko uždrausti teniso kamuoliukų importą, kad nenukentėtų vietinė pramonė, intensyviai dirbusi, kad patenkintų visuomenės poreikius. O Edvardas III, Ričardas II ir Henrikas IV vis uždraudinėjo vyrams užsiimti visokiais tokiais žaidimas ir vietoj to griežtai rekomenduodavo treniruotis šaudyti lanku, nes toks amatas karo metu daug naudingesnis nei kamuolių mušinėjimas.

Teniso pamoka.

Patiems valdovams žaidimas atrodė labai puikus ir draudimai šį sportą praktikuoti žemesniems visuomenės sluoksniams kilmingiesiems anaiptol netrukdė (kaip nelabai trukdė ir paprastai liaudžiai). Sporto būdavo pradedama mokyti dar vaikystėje. Tiesą sakant, didelis karališkojo teniso pomėgis nulėmė bent porą karališkų mirčių. Prancūzijos valdovas Liudvikas X pagarsėjo tuo, kad įsakė įrengti pilnai uždarus teniso kortus, kuriuose ir pats neatsisakydavo pažaisti. Vieną 1316 m. vasaros dieną karalius sukaitęs po ilgo žaidimo nutarė pasimėgauti dideliu atšaldyto vyno kiekiu šaltoje grotoje, peršalo, liga perėjo į plaučių uždegimą ir sporto entuziastas mirė per švč. Trejybės šventę. Tokia liūdna proga Liudvikas X į istoriją įėjo ir kaip pirmasis teniso žaidėjas, kurio vardą žinome. Kitas karalius, vėlgi iš Prancūzijos, neatsilaikė prieš žudančią teniso galią jau XV a. pabaigoje. 1498 m. Karolis VIII eidamas stebėti varžybų galva atsitrenkė į durų staktą. Nors pradžioje atrodė, kad tai tik paprastas sumušimas, išėjęs po rungtynių valdovas sukniubo, jį ištiko koma, o po devynių valandų ir mirtis. Taigi, jei esate Prancūzijos karalius, šios teniso rūšies vertėtų pasisaugoti.

Nemažiau mirtinai pasibaigė ir ne toks tiesioginis Škotijos valdovo Jokūbo I susidūrimas su šia teniso rūšimi 1437 m.. Kuomet jis viešėjo dominikonų vienuolyne netoli Pertho, prieš miegą sužinojo, kad pasirodė priešai. Bandydamas nuo jų pasprukti karalius mėgino pasinaudoti anga, skirta valyti išviete, tačiau išėjimą rado užmūrytą,.. kadangi angon vis krisdavo teniso kamuoliukai ir vienuoliams tas gerokai įkyrėjo. Jokūbas I nebeturėjo kur dingti ir taip per savo ištikimų pavaldinių meilę sportui buvo nužudytas. Tad nors karališkasis tenisas tokį pavadinimą įgavo dėl kilmingųjų dėmesio šiai sporto šakai (nors būtina pabrėžti, kad žaidė toli gražu ne vien jie), turi jis ir labiau makabrišką prasmę.

Posted in Kasdienybė | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Apie šventojo Guineforto garbinimą

Šv. Kristoforas neretai ikonose vaizduojamas su šuns galva. Tekstas ne apie jį, tačiau kaip iliustracija tinka.

Visais laikais egzistuodavo labai įvairių religinių praktikų, tad nenuostabu, kad ir Viduramžiais pasitaikydavo ir labai neįprastų bei prieštaraujančių dominuojančiam tikėjimui. Kaip jau minėjau straipsnelyje apie raganas, įvairūs vietiniai prietarai susiję su antgamtinėmis būtybės ypač sustiprėja susidūrus skirtingoms religijoms ar bent jau skirtingoms jų kryptims (pavyzdžiui, katalikybei ir protestantizmui). Vienas itin įdomus nestandartinės religinės praktikos atvejis buvo aprašytas XIII a. erezijų nestokojusioje Pietų Prancūzijoje, Dombes miestelyje, dirbusio inkvizitoriaus  Stephani de Borbone (1180-1261). Jis veikale apie prietarus aprašė vieno itin keisto vietinio (taip pat ir Bažnyčios nepatvirtinto) šventojo garbinimą.

Apie šuns Guineforto garbinimą

Šešta, turėčiau kalbėti apie įžeidžiančius prietarus, kurių vieni įžeidžia Dievą, o kiti žmones. Įžeidžia Dievą tie, kuriais garbinami demonai ar kiti padarai, tartum jie būtų dieviški. Tai yra stabmeldystė ir tai, ką daro niekam tikusios burtininkaujančios moterys, siekiančios išganymo per šeivamedžių garbinimą ir aukojimus jiems, per bažnyčių ir šventų relikvijų niekinimą, per vaikų nešimą prie šeivamedžių, skruzdėlynų ar kitų dalykų, kad šie pagydytų.

Šitai neseniai nutiko Liono vyskupijoje, kur, kai pamokslavau prieš pranašavimus ir klausiau išpažinčių, nemažai moterų prisipažino, kad nešė savo vaikus šventajam Guinefortui. Kadangi pamaniau, jog tai būta kokio švento žmogaus, tęsiau savo klausinėjimus ir galiausiai išsiaiškinau, kad tai, tiesą sakant, kurtas, užmuštas kaip toliau aprašyta.

Liono vyskupijoje, netoli uždaro vienuolių kaimelio Neuville, ant Villaro lordo žemės, stovėjo pilis, kurios šeimininkas su žmona susilaukė berniuko. Vieną dieną, kai lordas, jo dama ir auklė buvo išvykę, o kūdikis paliktas vienas lopšyje, didžiulė gyvatę įšliaužė į namus ir prie jo prisiartino. Pamatęs tai paliktas kurtas, ėmė gaudyti gyvatę ir puldamas ją po lopšiu šį sujudino bet pačią gyvatę visą sukandžiojo. Šioji gynėsi, kandžiodama šunį taip pat nuožmiai. Galiausiai šuo ją pribaigė ir numetė tolyn nuo lopšio. Lovelė, grindys ir šuns burna buvo permirkę gyvatės krauju. Kurtas, nors ir buvo sunkiai sužeistas, liko saugoti lopšio. Kai auklė sugrįžo ir visa tai pamatė, pagalvojo, kad šuo prarijo vaiką, ir iš nevilties sušuko. Tai išgirdusi kūdikio motina taip pat pribėgo, pažiūrėjo, pagalvojo tą patį ir taipogi sušuko. Lygiai taip pat ir riteris, kuomet parvyko, pagalvojo tą pat, išsitraukė kardą ir užmušė šunį. Tada, kai priėjo prie kūdikio, jie rado jį saldžiai miegantį gyvą ir sveiką. Besidairydami aplink ir tikėdamiesi rasti paaiškinimą, jie aptiko jau negyvą gyvatę, šuns nasrų sudraskytą į gabalus. Tuomet supratę, kas iš tiesų nutiko, ir labai gailėdamiesi neteisingai nužudę tokį naudingą šunį, jie įmetė šį į šulinį priešais pilies vartus, užvertė akmenimis, o aplink prisodino medžių, kad įvykis būtų prisimenamas.

Dabar, dieviškąja valia, pilis jau sugriauta, o valda tapusi dykviete apleista gyventojų. Vis dėlto valstiečiai, išgirdę apie šuns elgesį ir tai, kaip jis nors ir nekaltas buvo užmuštas už žygdarbį, už kurį turėjo būti pagerbtas, lankė tą vietą bei garbino šunį kaip kankinį ir jam meldėsi, kuomet sirgo ar ko nors norėjo. Taip daugelis tapo velnio, kuris tokiu būdu žmones vedė į klaidatikystę, gundymų ir iliuzijų aukomis. Vis dėlto dažniausiai čia sergančius ar silpnus vaikus atvesdavo moterys. Jos surasdavo seną moterį už vienos lygos buvusiame įtvirtintame mieste, ir ši jas primokydavo apeigų, kurias reikėdavo atlikti, kad būtų pasiūlytos aukos demonams, o jie patys iškviesti, ir tuomet nuvesdavo jas į tą vietą. Kai jos atvykdavo, atnašaudavo demonams druskos ir kitokias aukas, pakabindavo savo kūdikių vystyklus ant aplinkinių krūmų, įkaldavo vinis į ten augusius medžius, siųsdavo nuogus vaikus tarp dvejų medžių kamienų. Motina vienoje pusėje laikydavo kūdikį ir mesdavo jį devynis kartus senei, stovėdavusiai kitoje. Iššaukdamos demonus jos šaukdavosi Rimite’o miško faunų, kad pasiimtų sergantį, silpną vaiką, sakydavo, kad šis yra jų, o faunai turintys grąžinti pagrobtą moters vaiką, storą, gyvą ir sveiką.

Tai padariusios vaikžudės motinos pasiimdavo savo vaikus ir paguldydavo juos nuogus ant šiaudų iš lopšio padėtų prie medžio kamieno. Tada, panaudodamos su savimi atsineštą ugnį, jos iš abiejų vaiko galvos pusių uždegdavo po colio ilgumo žvakę ir pritvirtindavo jas kiek aukščiau ant kamieno. Tuomet moterys atsitraukdavo nuošaliau, kad negalėtų vaiko nei matyti, nei girdėti verkiant iki kol žvakės sudegdavo. Keletas žmonių mums papasakojo, kad liepsnodamos jos nudegino ir pražudė keletą kūdikių. Viena moteris man taip pat papasakojo, kad ji dar tik iškvietė faunus ir traukėsi atokiau nuo tos vietos, kai pamatė iš miško išlendantį ir link vaiko besiartinantį vilką. Jei motiniška meilė nebūtų privertusi jos pajusti gailesčio ir grįžti, vilkas ar, kaip ji apibūdino, velnias vilko formoje būtų prarijęs kūdikį.

Kita vertus, jei grįždavusios moterys rasdavo vaiką gyvą, nunešdavo jį prie sraunios šalia tekėjusios Šalaronės upės (Sonos intako) ir panardindavo į jos vandenis devynis kartus. Jei jis nemirdavo iškart ar netrukus po to, tikrai turėjo būti tvirto sudėjimo.

Mes nuvykome į tą vietą, sušaukėme visus valdos žmonės ir pamokslavome prieš viską, kas buvo pasakota. Šunį iškasėme, o šventąją giraitę iškirtome ir sudeginome kartu su šuns palaikais. Taip pat per valdos savininkus išleidau ediktą, įspėjantį, kad kiekvieno dėl tokios priežasties eisiančio į tą vietą turtas bus atimtas ir parduotas.

Gelertas. Charlesas Burtonas Barberis, XIX a.

Žinoma, pati istorija seka gana tradicinę pasaką apie nekaltai nužudytą ištikimą gyvūną. Vakaruose tai šuo, Rytuose gali būti mangusta. Tiesa, Viduramžiais būta ir oficialaus šventojo, kurį vietinės legendos pavertė tokiu pat šauniu sarginiu šunimi. Tai šventasis Gelertas (Celertas), gyvenęs Velse VII a. Pas jį žmonės vykdavo tam, kad būtų pagydyti. O legenda apie tai, kad šis šventasis buvęs šuo (šįkart vilkšunis ir saugodamas vaiką nužudęs ne gyvatę, o vilką) buvo sukurta XVIII a. pab. – XIX a. pr smuklininko, siekiant vietinę istoriją paversti įdomesne ir taip pritraukti daugiau atvykėlių. Vaiko sukeitimo elementas taip pat nesvetimas daugelio tautų folklore. Ir mūsų lietuvių tautosakoje netrūksta pasakojimų apie laumes, grobusias vaikus ir vietoje jų žmonėms pakišdavusias mažus bjaurius laumiukus. Priklausomai nuo vietos grobikais galėjo būti troliai, elfai, fėjos ir kiti žmonių pasauliui svetimi padarai.

Galiausiai reikia paminėti, kad su inkvizitoriaus ediktu šv. Guineforto kultas neišnyko ir toliau egzistavo. Štai viename XVII a. dokumente rašoma apie žemę …iš rytų ribojamą Crozo malūno kanalo, o iš vakarų – nuošalių vietų, kur stovėjo šventojo Guy Le Forto koplyčios. Kaip knygoje The Holy Greyhound: Guinefort, Healer of Children since the Thirteenth Century nurodo istorikas Jeanas-Claude’as Schmidttas, dar 1811 m. surašyme yra nurodyta šv. Guinferoto giria. O apie patį kultą kalbėta dar ir XX a. pradžioje. Neaišku, ar šv. Guinefortas tikrai buvo šuo nuo pat kulto atsiradimo, ar, kaip ir Velso šv. Gelerto atveju, legenda apie ištikimą gyvūną sukurta vėliau. O gal inkvizitoriui tokią istoriją kažkas papasakojo paprasčiausiai pokštaudamas.

Posted in Religija, Vertimai, Visuomenė | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Apie Raudonąsias vestuves, Juoduosius pietus ir svetingumą

Juodųjų Douglasų škotiškasis tartanas.

Vienas iš esminių trečiosios G.R.R. Martino knygos (ar trečiojo sezono, jei žiūrite serialą) iš sagos The Song of Ice and Fire įvykių – Raudonosios vestuvės. Ne paslaptis, kad autorius dažnai prototipų savo personažams ieško Viduramžių istorijoje, o kai kurie įvykiai taip pat įkvėpti tikrų nutikimų. Raudonosios vestuvės čia ne išimtis. Nors šis įrašas ir apie XV a. vidurio Škotiją, o ne Westeros šeimų karus, vis tiek jaučiu pareigą įspėti, kad, jei dar nežinote, kas per daiktas tos vestuvės, po šio įrašo perskaitymo intriga skaitant knygas ar žiūrint serialą gali sumažėti. Kita vertus, matant kaip socialiniuose tinkluose žmonės skundžiasi, stebisi ir piktinasi, visi viską jau ir taip turėtų žinoti. O dabar laikas persikelti į su anglais kovojančią, vidinių klanų nesutarimų ir dinastinių problemų kamuojamą XIV a. pabaigos – XV a. pradžios Škotiją.

1390 m. šios šalies valdovu tapo Robertas III, antrasis valdovas iš Stewartų giminės. Vis dėlto realią valdžią šalyje turėjo jo brolis Albanio kunigaikščio Robertas (tikrasis Roberto III vardas buvo Johnas). Karalius, bijodamas, galima susidorojimo su jaunesniuoju sūnumi, vėliau tapusiu Jokūbu I, išsiuntė šį į Prancūziją. Kelionė nebuvo laiminga, mat anglams būsimąjį Škotijos valdovą pavyko paimti į nelaisvę ir joje, reikalaujant išpirkos, išlaikyti net aštuonioliką metų. Roberto III baimė dėl sūnaus gyvybės turėjo pagrindo, mat jo vyresnysis sūnus, Davidas buvo suimtas Olbanio kunigaikščio nurodymu ir 1402 m. mirė kalėjime. Robertas III mirė 1406 m. ir iki pat 1424 m., kuomet už Jokūbą I buvo sumokėta išpirką, šalį valdė regentai.

Tarp karalių ir vietinių kilmingųjų buvo susiklostę įtempti santykiai. Pirmasis valdovas iš Stewartų dinastijos, Robertas II, vykdydamas savo politiką vietiniam elitui suteikė gana dideles galias, dėl ko šių įtaka išaugo. Ypač didelę galią XV a. pradžioje įgijo Douglasų klanas, kuris dar 1403 m. vedybų dėka suartėjo su karališkąja šeima, o Jokūbui I esant anglų nelaisvėje, šio klano atstovas buvo įtrauktas ir į minėtą valdančiųjų regentų tarybą. Dėl smarkiai išaugusios Douglasų galios konkurentai ėmė kurti planus, kaip būtų galima šią giminę susilpninti. Klano įtaką sustiprino ir tai, kad 1437 m. mirus Jokūbai I, sostą užėmė jo sūnus Jokūbas II, kuriam tuomet tebuvo šešeri metai. Iki 1439 m. realiai už šalies valdymą atsakingas buvo karaliaus pusbrolis Archibaldas Douglasas, penktasis Douglaso grafas. Tačiau po šio mirties funkcijas perėmė Williamas Crichtonas, pirmasis Crichtono lordas ir seras Aleksandras Livingstonas iš Callendaro. Tuo tarpu Douglasų klanui vadovauti ėmė šeštasis Douglaso grafas, Williamas, tuo metu dar tik paauglys. Baiminantis, kad šis klanas gali mėginti atgauti karaliui turėtą įtaką, kuomet dar buvo gyvas Archibaldas, nutarta naujojo grafo atsikratyti.

Williamo, šeštojo Douglaso grafo, herbas

1440 m. šešiolikmetis Williamas Douglasas ir jo jaunesnis brolis Davidas buvo pakviesti į Edinburgo pilį papietauti su vos dešimties sulaukusiu karaliumi Jokūbu II. Pietūs įvyko lapkričio 24 d. Anot legendos, puota prasidėjo kaip įprasta, jaunieji Douglasų klano atstovai greitai rado bendrą kalbą su karaliumi, o manydami, kad kaip svečiams jiems negali būti padaryta nieko blogo, jokių nemalonių netikėtumų nelaukė. Vietoje The Rains of Castamere dainos, puotai artėjant prie pabaigos, į menę buvo įnešta ir ant stalo padėta juodo jaučio galva, kaip ženklas, jog pagrindiniai puotos svečiai pasmerkiami mirčiai. Čia galima paminėti, kad Douglasų klanas turėjo dvi linijas – juodąją ir raudonąją. Williamas bei Davidas priklausė pirmajai. Nepaisant jaunojo karaliaus protestų, broliai buvo suimti, ištempti į lauką, kur įvyko parodijuotas teismas. Pripažinus juos kaltais, abiems iškart nukirstos galvos. Taip pasitikėjimas nerašytomis svetingumo taisyklėmis atnešė nelaimę Douglasų klanui, G.R.R. Martinui Raudonųjų vestuvių idėją, o škotams tokį ketureilį:

Edinburgh castle, toun, and tower,
God grant ye sink for sin;
And that even for the black-dinner,
Earl Douglas gat therin

Edinburgo pilis

Douglasai pamėgino atkeršyti, tačiau nesėkmingai – gudrių Williamo Crichtono ėjimų dėka tolesnis konflikto eskalavimas klanui būtų reiškęs iššūkio metimą pačiam karaliui. Apsiautus Edinburgo pilį Crichtonas ją tiesiog perdavė valdyti Jokūbui II ir bet kokia tolesnė apgultis būtų traktuojama kaip priešinimasis karūnai.  Be to, naujuoju Douglaso grafu tapęs nužudytųjų dėdė didelių keršto planų nepuoselėjo, dėl ko galima įtarti ir jį prisidėjus prie sąmokslo. Vis dėlto, nors tokie įtarimai ir gali kristi ant šio veikėjo, visai tikslių ir nenuginčijamų įrodymų dėl to, kas suorganizavo Juoduosius pietus nėra. Ar pats pasakojimas apie juodą jaučio galvą yra tikras, taip pat nėra aišku. Labiausiai tikėtina, kad šis elementas į istoriją įterptas tiesiog dėl didesnio įspūdžio. Kad pasakojant įspūdingiau skambėtų ir sukeltų didesnį pasipiktinimą svetingumo laužytojams. Tikrai tėra žinoma tik tai, kad jaunieji Douglasai buvo suimti atvykę į pilį ir jiems įvykdytos mirties bausmės, apkaltinus išdavyste, o jų patarėjui serui Malcolmui Flemingui iš Cumbernauldo galva nukrist keturiomis dienomis vėliau. Auchinlecko kronika teužsimena tik tiek, kad Douglaso grafas Williamas, Archibaldo sūnus, ir jo brolis Davidas Douglas buvo pasmerkti mirčiai Edinburge.

Douglasų klanui Juodaisiais pietumis bėdos nesibaigė. Kadangi jis ir toliau išsaugojo pakankamai didelę galią, karalius Jokūbas II nutarė ją sumažinti. 1452 m. jis pakvietė tuometinį (jau aštuntąjį) Douglaso grafą, Williamą, garantuodamas saugumą. Deja, pastarasis iš savo giminaičių klaidų nepasimokė ir nesitikėdamas būti apgautas atvyko į Edinburgą. Čia jį tuoj pat suėmė ir apkaltino sąmokslu. Galiausiai, ašuntasis Douglaso grafas buvo nudurtas paties karaliaus Jokūbo II. Tarp klano ir karūnas užvirė įnirtinga kova, o 1455 m. Arkinholmo mūšyje juodieji Douglasai buvo galutinai nugalėti. Likusieji pasitraukė Anglijon.

Glen Coe.

Kalbant apie klanų kovas dėl įtakos bei “svetingumą”, verta prisiminti ir jau vėlesniais laikais įvykusias Glencoe skerdynes. 1692 m. vasario 13 d trijose Coe slėnio gyvenvietėse prasidėjo žudynės. Gerbdamas svetingumo tradicijas Glencoe MacDonaldų klanas (dar žinomas kaip MacIainai) likus dvylikai dienų iki šio įvykio apgyvendino kareivius, netilpusius į netoliese buvusį fortą, ir užleido jiems dalį pastatų. Vasario 12 d. naktį kilus didelei pūgai šiems buvo duoti nurodymai susidoroti su nieko blogo neįtariančiais šeimininkais. Rengiant skerdynes didelį vaidmenį suvaidino Campbellų klanas, kuris dėl šio įvykio suteršė savo reputaciją, ir iki pat dabar yra Glencoe tarpeklyje viena iš užeigų turi užrašą No Hawkers or Campbells. Trisdešimt aštuoni MacDonaldai buvo nužudyti, o likę gyvi pabėgo į kalnus. Tad kartais svetingumas koją pakišdavo ne tik svečiams, bet ir juos priimantiems.

Posted in Politika | Tagged , , , , , , , , , | Leave a comment

Apie vikingų žudynes Anglijoje

Karalius Aethelredas II.

2009 m. birželį Dorsete, netoli Weymoutho, buvo rasti 51 žmogaus palaikai. Atlikus jų amžiaus matavimą radioaktyviosios anglies metodu, paaiškėjo, kad žmonės gyveno kažkuriuo laikotarpiu tarp 890 m. ir 1034 m. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad šie žmonės, jauni vyrai, buvo nužudyti. Analizė taip pat parodė, kad kilę jie buvo iš Skandinavijos. Kitaip tariant, vikingai (nors esama prasminių skirtumų, dėl paprastumo toliau tekste žodžiai vikingai, skandinavai, danai vartojami kaip sinonimai, nurodantys iš tų kraštų kilusius asmenis).

Tai nei kiek nenuostabu. Dar nuo VIII a. prie Anglijos krantų pasirodydavo vikingai. Pirmasis aprašytas susidūrimas įvyko 793 m., kuomet, kaip pasakoja Alkinas Jorkietis, iš Skandinavijos atkeliavę kariai užpuolė Linisdarfe, sugriovė šv. Kutberto bažnyčią ir išžudė dvasininkus. Nuo tada skandinavų reidai į Albioną ir tęsėsi. Anglosaksų kronikoje aprašomos bent kelios dešimtys tokių susidūrimų. Tad radinys Dorsete kaip ir niekuo nestebina. Galima iškelti teoriją, kad paprasčiausiai vienam plėšikautojų būriui pasisekė mažiau nei kitiems, anglai juos paėmė į nelaisvę ir nužudė.

Anglija IX a.

Vis dėlto reikia prisiminti, kad vikingai neapsiribojo trumpais reidais, kurie buvo skirti vien plėšti. 865 m. saloje išsilaipino didesnė jų armija. Po įvairių kovų ir taikos sutarčių, 884 m. buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį vikingai patys galėjo valdyti Rytinę Angliją. Ši teritorija istorikų vadinama Danelaw (kadangi joje galiojo daniškoji teisė). Tiesa, X a. viduryje šias žemes anglosaksai vėl atsikovojo, ir nors plėšikavimo reidai tebesitęsė, pačioje Anglijoje gyveno ne taip jau mažai atvykėlių. Tad, nors Dorseto radinys leidžia daryti prielaidas apie plėšikų baudimą, galima kelti ir alternatyvią hipotezę, teigiančią, kad buvo susidorota su čia gyvenusiais skandinavais. Nors toks požiūris ir atrodo mažiau pagrįstas, verta atsižvelgti į panašias radimvietes bei politinį kontekstą laikotarpio, kuriame ir gyveno masinėje kapavietėje palaidoti žmonės.

Šiek tiek įdomesnis radinys nei Dorsete buvo atkastas 2008 m. Oksforde, kuomet prieš statant naujus bendrabučius šv. Jono koledžo studentams, buvo pradėti kasinėjimai. Jau pirmą jų dieną atrastas kelių tūkstančių metų senumo religinės paskirties kompleksas. Tiesa, verta prisiminti, kad apie archeologus ir ritualinius radinius sklando plačiai žinomas anekdotas, kad jei radai kažką ir nežinai, kas tai galėtų būti, vadinasi, radinio paskirtis – religinė. Ėmusis nuodugnesnio kasinėjimo, buvo atrasta ir masinė kapavietė. Iš viso rasti 34 – 38 žmonių palaikai. Visi jie turėjo sužalojimo žymių: kas buvo nudurtas, kam sulaužyti kaulai, kam nukirsta galva, dalis buvo apdegę. Skeletų datavimas radioaktyviosios anglies metodu leido padaryti išvadą, kad visi šie žmonės gyveno ne prieš 4000 m., t.y. laikotarpiu, kuriam priskiriama šventykla, o 960-1020 m., Angliją valdant Wessexo dinastijai. Tyrimai parodė, kad visi šie žmonės, 16-35 m. amžiaus vyrai, buvo nužudyti tuo pačiu metu. Tai išskyrė Oksfordo kapavietę iš kitų masinių kapų, kuriuose dažnai laidoti mirties bausmės sulaukę nusikaltėliai. Pastaruosiuose žmonės laidoti ne tik kad skirtingu metu, kartais ir skirtingais šimtmečiais, bet priklausė įvairesnėms grupėms. Taip pat paaiškėjo, kad aukos valgė gerokai daugiau jūrinio maisto nei buvo būdinga to paties laikotarpio anglosaksams. Atsižvelgus į visą tyrimų metu surinktą medžiagą, buvo padaryta išvada, kad palaikai priklausė vikingams. Iš pirmo žvilgsnio radinys gali pasirodyti panašus į Weymoutho. Vis dėlto, faktas, kad kai kurie palaikau buvo apdegę archeologams ir istorikams sukėlė šiek tiek daugiau abejonių dėl paprasto plėšikautojų nubaudimo scenarijaus. Tad kas gi galėjo nutikti Dorsete ir Oksforde (ar, jei ne abiejuose, tai bent jau pastarajame mieste)?

978 m. Anglijos valdovu tapo Æthelredas II Nepasiruošusysis. Nors ši pravardė (angl. the Unready) karaliui ir priskiriama, tikroji jos reikšmė turėtų būti Blogai Patartasis. Senojoje anglų kalboje šio karaliaus vardas skamba kaip Æþelræd Unræd. Pirmoji jo dalis sudaryti iš dviejų žodžių: æðele, reiškiančio kilnus, ir ræd, reiškiančio patarimas. Tuo tarpu unræd senojoje anglų kalboje reiškė blogą (un) patarimą (ræd), dėl ko gavosi šioks toks žodžių žaismas, kuomet vardas ir pravardė vienas kitam prieštarauja, ir turėjo atspindėti prastas karaliui artimo rato įžvalgas. Unræd pravardėje išliko iki šių dienų, kaip unready, tačiau pats žodis kalboje jau įgijo visai kitokią, neapsiruošusiojo, reikšmę.

Vikingų jūrininkai. XII a.

Æthelredo valdymo pradžioje, po neilgo taikos periodo, vikingai atnaujino plėšikavimo reidus. Susidūrimai ir kovos anglams buvo nesėkmingi, tad 991  m. karalius ėmėsi mokėti duoklę. 994 m. mokėjimai sustojo ir praėjus dar trims metams puldinėjimai atsinaujino. Tuomet anglai vėl pabandė išsipirkti auksu ir sidabru, tačiau vikingai į kalbas nesileido. Æthelredas ėmė baimintis, jog šie planuoja jo ir svarbiausių dvaro žmonių nužudymą, kas būtų palengvinę galimą užkariavimą. Siekdamas kaip nors tam sukliudyti, karalius išleido įsakymą, kuriuo liepė sunaikinti visus saloje gyvenusius atsikėlėlius iš Skandinavijos.  Žinant, kad anglosaksams kovoti su savo priešais sekėsi labai prastai, toks sprendimas gali stebinti. Veikiausiai, išankstinio smūgio planas ir nebūtų sukurtas, jeigu tais pačiais metais Æthelredas nebūtų sudaręs sutarties su Normandija ir vedęs šios kunigaikščio sesers.

Taigi, anot kronikų, 1002 m. lapkričio 13 d., per šv. Brikcijaus (lot. Brictius) šventę, Anglijos karalystėje įvyko skandinavų žudynės. Anglosaksų kronikoje rašoma:

… be to tais pačiais metais karalius davė įsakymą išžudyti visus danus, kurie buvo Anglijoje. Tai buvo padaryta per šv. Brikcijaus dieną, kadangi karaliui buvo pasakyta, jog jie atims gyvybę jam, o po to ir jo patarėjams, ir tada paims karalystę be pasipriešinimo.

Vėlesnis kronikininkas Henrikas iš Huntingtono (1088-1150) įvykį aprašo taip:

Klastingu sąmokslu jis [Aethelredas] įsakė išžudyti visus danus, taikiai gyvenusius Anglijoje, tą pačią dieną, tai yra per šv. Brikcijaus šventę. Apie šį nusikaltimą aš vaikystėje girdėjau senus žmones pasakojant, kad karalius išsiuntinėjo slaptus laiškus į kiekvieną miestą kuriais sekdami anglai arba suluošino nieko neįtarusius danus, arba juos sugavo ir sudegino.

Nėra tiksliai aišku, kokio masto žudynės tai buvo. Nors, kaip matyti iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, nemažai panašaus laikmečio įvykio aprašymų ir piešė didelio susidorojimo vaizdą, vėlesni istorikai dėl įrodymų trūkumo tuo abejojo ir labiau tikėtina laikė versiją, jog tai buvo lokalesnis potencialiai pavojingų asmenų išžudymas. Weymoutho ir Oksfordo radiniai pastarajai pozicijai suteikia daugiau svorio. Oksfordo radimvietė yra ypač įdomi, nes yra išlikusi karališkoji Æthelredo chartija iš 1004 m., kuria nurodyta atstatyti šv. Frideswide’o bažnyčią Oksforde. Šiame dokumente rašoma, kad ankstesnioji bažnyčia buvo sudeginta, kuomet per skandinavų žudynes šie, išlaužę pastato duris, nutarė jame ieškoti prieglobsčio. Nors dar VII a. pradžioje karalius Ethelbertas prieglobsčio statusą apibrėžė teisėje, miestelėnų tai nesujaudino, kaip neišgąsdino savo pačių šventovės sunaikinimas, ir bažnyčia buvo sudeginta. Būtent nudegimų žymės matyti ir ant 2008 m. archeologų atkastų kūnų, dėl ko galima manyti šią istorija esant tikra. Kita vertus, lieka klausimas, kodėl kartu nerasta ir moterų (taip ir Gunhildos) bei vaikų palaikų.

Tad ką gi galiausiai sako Weymoutho ir Oksfordo kapavietės? Nieko tikro. Abiem atvejais tai gali būti aukos susidorojimo su plėšikais ar pirkliais. Vis dėlto, jų mirties data, o Oksfordo atveju ir aplinkybės, leidžia daryti prielaidą, kad egzekucijos galėjo būti susijusios su dokumentuose minimu 1002 m. karaliaus Æthelredo nurodymu susidoroti su vietiniais danais.

Nors taip ir lieka neaišku, kas iš tiesų tą dieną nutiko ir kokio masto buvo vykdytas skandinavų persekiojimas, lapkričio 13 d. įvykiai Wessexo dinastijai turėjo rimtų pasekmių. Nors nežinia, kiek tokiuose pasakojimuose tiesos, minima, jog tą dieną buvo nužudyta ir Danijos karaliaus Sveno I Šakiabarzdžio sesuo Gunhilda. Kaip rašo kronikininkas Williamas iš Malmesbury’io (1095/96-1143):

Sveinas I Šakiabarzdis

Svenas buvo iš prigimties žiaurus ir nereikėjo jo daug įtikinėti. Tad ruošdamas laivus jis  paspartino savo kelionę. Sandwichas buvo juo įrengtas uostas, skirtas atkeršyti už seserį Gunhildą. Ši nuostabaus grožio moteris atvyko į Angliją su vyru Pallingu, galingu kilminguoju, ir priimdama krikščionybę tapo Danų taikos garantu. […] įsakė jai su kitais danais nukirsti galvą. Ji pasitikio mirtį drąsiai ir nei pabalo mirdama, nei prarado savo grožį, kuomet jau buvo mirusi ir ištekėjo visas kraujas. Prieš jos akis buvo nužudytas jos vyras, o jos malonaus būdo sūnus buvo pervertas keturiomis ietimis.

Tačiau net jei Gunhildos mirtis ir nebuvo tokia, kitos vikingų aukos taip pat turėjo supykdyti Daniją. Nors 1003 m. puolimas ir nebuvo didelis, Sveinas nenuleido rankų toliau rengė žygius į Angliją. 1013 m. jis vėl įsiveržė į šią šalį ir jau ganėtinai sėkmingai. Didesnis pasipriešinimas sutiktas Londone, tačiau ir jis buvo gana nesunkiai palaužtas. Pabėgus Æthelredui Sveinas 1013 m. šv. Kalėdų dieną pasiskelbė Anglijos valdovu, taip tapdamas pirmuoju šią šalį valdžiusiu Knutlingu. Tačiau ilgai valdyti jam nebuvo lemta. Prabėgus vos daugiau nei mėnesiui, 1014 m. vasario 3 d. jis mirė, buvo balzamuotas ir grąžintas į Daniją. Æthelredas grįžo į sostą, tačiau taikos nesulaukė ir toliau kovojo su vikingais, šį kartą su Sveno sūnumi Knutu Didžiuoju. 1016 m. Anglijos karalius mirė, o dar tais pačiais metais sostą užėmė tas pats Knutas. Skandinavai Angliją valdė iki 1042 m., kuomet grįžo Wessexo dinastija, tačiau išvarginta nuolatinių kovų ji nebesugebėjo rimtai pasipriešinti naujam iššūkiui iš Normandijos, ir 1066 m. Anglijos karaliumi tapo Vilhelmas Užkariautojas.

Posted in Politika | Tagged , , , , , , , | Leave a comment

Kur rasti rankraščių?

Lapinas apsimeta vienuoliu, XV a. Valandų knyga.

Šį kartą įrašas ne apie pačius Viduramžius, o greičiau trumapas interneto šaltinių, kuriuose galima rasti skenuotų rankraščių, sąrašas. Žinoma, tokių skaitmenizuotų manuskriptų į internetą sukelta jau labai daug, tačiau pamėginau atrinkti keletą įdomesnių pavyzdžių. Neabejoju, kad paieškoje rasite ir gerokai daugiau (atradimais siūlau pasidalinti komentaruose, galbūt iš Jūsų nuorodų gausis ir dar vienas atnaujintas ir kur kas labiau vykęs sąrašas).

 

 

 

http://gallica.bnf.fr/ark:/12148/btv1b60004625.r=12584.langEN – Roman de Renart. Lapino romanas su iliustracijomis. XIV a., Šiaurės/Šiaurės Rytų Prancūzija. Pasakojimas apie triksterį lapiną Renarą (beje, kūrinys XX a. pr. labai puikiai buvo iliustruotas ir Lietuvoje gyvenusio animacijos pradininko Ladislavo Starevičiaus) ir jo kovą su vilku Izengrinu. Rankraštyje daugiau nei penki šimtai iliustracijų.

http://www.kb.se/codex-gigas/eng/ – Codex Gigas. Tai didžiausias išlikęs Viduramžių rankraštis, parašytas XIII a., kaip spėjama, benediktinų vienuolio. Šį manuskriptą sudaro pilna Biblijos versija, du Juozapo Flavijaus darbai, Izidoriaus Seviliečio Etymologiae, medicininiai traktatai, Kosmo Prahiečio Bohemijos kronika ir keletas trumpesnių tekstų. Be to, kad yra didžiausias žinomas rankraštis, Codex Gigas, dar kartais populiariai vadinamas Velnio Biblija, garsus ir pusę lapo užimančiu velnio piešiniu, po kurio seka jo išvarymo gairės.

http://beinecke.library.yale.edu/collections/highlights/voynich-manuscript – Voinyčiaus manuskriptas. Ko gero garsiausias ir tikrai vienas iš mįslingiausiu rankraščių. Jo parašymo laikas XV-XVI a. Knygoje naudojami visiškai nežinomas raštas, jame gausu iliustracijų, o tekstas (daugiausiai pagal piešinius) skirstomas į šešis skyrius: botaninį, astronominį, balneologinį (t.y. šiame vaizduojamos besimaudančios nuogos moterys), kosmologinį, farmacinį ir receptinį. Nepaisant to, niekam rašto iššifruoti dar nepavyko, tad galbūt Jums pasiseks tapti pirmuoju. Žinoma, jei tekstas apskritai turi kokią nors prasmę, o nėra atsitiktiniai keverzojimai. Kas yra gana tikėtina. (Juk labai gali būti, kad ir tarp knygas rašančiųjų ir perrašančiųjų vienuolių ar pasauliečių pasitaikydavo  ir vienas kitas viduramžiškų trolis.)

http://geesebook.asu.edu/ – Žąsų knyga. Tai pačios XVI a. pradžios rankraštis, išleistas Niurnberge, Vokietijoje. Sudarytas iš dviejų liturginės paskirties tomų, tačiau jame gausu ir iliustracijų (pavyzdžiui, giedančių žąsų, iš čia galbūt ir pavadinimas). Be pačios knygos puslapyje taip pat pateikiami devyni video įrašai apie šį manuskriptą bei sugiedotos jame esančios dvidešimt trys giesmės.

http://www.pbm.com/~lindahl/cantigas/facsimiles/ – Cantigas de Santa Maria. Du skirtingi kodeksai, šalia prastos kokybės paveiksliuku su natomis yra ir spalvotų rankraščių iliustracijų.

http://www.bl.uk/manuscripts/FullDisplay.aspx?ref=Add_MS_19352 – Teodoro psalmynas. 1066 m. knyga, surašyta ir iliustruota (net 435 paveiksliukai) Konstantinopolyje, vienuolio Teodoro.

http://www.bl.uk/manuscripts/FullDisplay.aspx?ref=Royal_MS_14_e_iii&index=0 – istorijos apie Šventąjį Gralį, karaliaus Artūro mirtis. Prancūzų kalba, XIV a.

Ir keletas Valandų knygų pavyzdžių:

http://digital.lib.usu.edu/cdm/compoundobject/collection/devillers/id/295/rec/1 – De Viller valandų knyga.
http://digital.lib.lehigh.edu/manuscripts/browse.php – įvairios Valandų knygos.
http://digital.lib.uh.edu/cdm4/about_collection.php?CISOROOT=/reims – prancūziškas rankraštis su daug marginalinių iliustracijų.

Ir galiausiai didelė duomenų bazė su nuorodomis į skaitmenizuotus Viduramžių rankraščius: http://manuscripts.cmrs.ucla.edu/index.php

Smagaus tyrinėjimo!

Posted in Literatūra | Tagged , , , , | Leave a comment

Vikingai Amerikoje

Snoris, Karlsefnio sūnus, gimė pirmąjį rudenį ir, kai pradėjo kelionę namo, buvo trijų metų amžiaus. Dabar, kai išplaukė iš Vinlando, pučiant pietų vėjui, jie pasiekė Marklandą ir ten rado penkis skrælingar. Vienas buvo barzdotas vyras, dvi moterys ir du vaikai.
Eriko Raudonojo saga

Vikingų ekspedicijos Šiaurės Atlante.

Aukščiau pateikta ištrauka iš senovės skandinavų Eriko Raudonojo sagos, kurios seniausi žinomi rašyti variantai datuojami XIV-XV a. Šiame kūrinyje pasakojama apie vikingų tyrinėjimus vakarinėje Šiaurės Atlanto dalyje, kuomet Eriko Raudonojo tėvas Thorvaldo Asvaldssonas už nužudymą buvo ištremtas iš Norvegijos. Pradžioje šeima įsikūrė Islandijoje ir viskas klojosi daugmaž gerai, kol nepaaugo pats Erikas. Šis pasekė tėvo pėdomis, tad netrukus buvo ištremtas ir iš naujųjų namų. Taip, anot sagos, 982 m. garsusis keliautojas išplaukė į Vakarus, iš kur jau buvo atkeliavę pasakojimai apie ten esantį nepažįstamą kraštą. Priplaukęs jį, Erikas Raudonasis ištyrinėjo pakrantę ir šalį pavadino Grœnland arba Grenlandija. Grįžęs į Islandiją jis įtikino pakankamai žmonių leistis su juo į kelionę ir įsikurti naujojoje saloje. Čia įkurtoje kolonijoje gyveno keli tūkstančiai žmonių, o ji pati skirstoma į dvi dalis, rytinę ir vakarinę. Vis dėlto, vien šia sala neapsiribota ir pateiktoje sagos ištraukoje minima, ne Grenlandija, o Vinlando ir Marklando kraštai. Kur jie galėtų būti?

Žinant, kad Grenlandijos kolonija gyvavo maždaug penkis šimtmečius, neatrodo keista, jog tenykščiai vikingai galėjo pasiekti ir Šiaurės Amerikos žemyną. Turbūt nenustebins ir tai, kad ir čia savo ranką pridėjo keliautojų Thorvaldo ir Eriko giminė. Anot pasakojimų, būtent pastarojo sūnus Leifas Eriksonas pirmasis išvyko tyrinėti naujų, vakaruose esančių kraštų. Nors manoma, kad dar gerokai anksčiau, vos įkūrus koloniją, Šiaurės Amerikos krantai buvo pastebėti, tačiau naujai pastatytos nedidelės gyvenvietės dar negalėjo sau leisti vykdyti ekspedicijų į tolimesnius kraštus. Galiausiai toks žygis buvo surengtas tik jau pasibaigus pirmajam tūkstantmečiui.

Kaip nurodo Birgitta Wallace, egzistuoja dvi pagrindinės keliones į Vinlandą aprašantys istoriniai-literatūriniai kūriniai: Eriko Raudonojo saga bei Grenlandiečių saga. Nors jų tekstai atrodo labai aiškūs ir yra pakankamai deskriptyvūs, dėl ko seniau dažnai laikyti visiškai patikimais, jų turinys ir archeologinių bei antropologiniai tyrimų rezultatai ne visada sutampa. Be to ir pačios sagos viena kitai ne vienoje vietoje prieštarauja, kadangi buvo sukurtos taip, kad atitiktų politines realijas ir svarbių tuometinių veikėjų interesus ar siekiant išaukštinti savosios giminės indėlį į naujų žemių kolonizavimą. Vis dėlto bendri jų bruožai sutampa ir tarpusavyje, ir su iš kitų šaltinių surinktais duomenimis. Iš viso šiuose pasakojimuose be Grenlandijos aprašomi trys skirtingi kraštai, esantys Šiaurės Vakarų Atlanto regione. Be jau minėtų Marklando bei Vinlando taip pat sagose yra ir Hellulando vardas. Nors visos šios vietos vikingų buvo aplankytos, labai trumpai gyvavusią koloniją bandyta įkurti tik Vinlande ir ilgą laiką buvo nesutariama, kuri tiksliai geografinė vietovė tai galėtų būti.

Rekonstruotas vikingų būstas L’Anse aux Meadows.

Sekant pasakojimą, tampa aišku, kad pirmiausia buvo aplankytas Hellulandas, plika uolėta žemė. Sprendžiant iš turimų šaltinių, galima teigti, kad omenyje turėta Bafino sala.  Tuomet Marklandas greičiausiai buvo Labradoro pakrantė, o Vinlandas – Newfoundlando sala. Taip galima spėti dar ir dėl to, kad būtent joje yra viena iš svarbiausių archeologinių kasinėjimų vietų, leidžiančių daugiau sužinoti apie vikingų ekspedicijas Šiaurės Amerikoje. Tai yra L’Anse aux Meadows, šiauriausias Newfoundlando salos taškas. Nors bendrai čia archeologų atrasta gyvenvietė primena tradicines Islandijos ir Grenlandijos gyvenvietes, egzistuoja ir skirtumų. Visų pirma, nėra išlikę tvartų pėdsakų, vadinasi, čia gyvūnai auginami nebuvo. Be to, nerasta ir prijaukintų gyvūnų kaulų ar kitų galimos gyvulininkystės ženklų. Apskritai, visas kaimelis buvo sudarytas vien iš gyvenamųjų būstų, kas jį daro unikaliu, lyginant su kitomis senovės skandinavų gyvenvetėmis. Be vikingų daiktų taip pat rasta ir vietinių gyventojų pėdsakų.

Anot Wallace, šie namai buvo tinkami gyventi visus metus, tad mini-kolonija veikiausiai buvo nuolatinė. Kadangi, ji buvo įkurta pakrantėje, pagrindinės jos funkcijos turėjo būti susijusios su jūra, galimai ir su resursų tiekimu kolonijai Grenlandijoje. Be to, dalinai gyvenvietės paskirtį išduoda ir regiono pavadinimas. Kodėl Vinlandas? Vėlgi, kaip teigia Wallace, termino vínvíð (vynuogių medžiai) naudojimas sagose trikdė daugelį mokslininkų, o kai kurie iš jų netgi įsivaizdavo vynuogynus […] Atsakymas gerokai paprastesnis. Būdamos laukinės, vynuogės auga tarp virstančių medžių, kur jos lipa kamienais iki pat viršūnių. Kitaip tariant, tai būta ne domestikuotų, o laukinių vynuogių, kurias mini ir vėlesnių laikų keliautojai, aprašydami Šiaurės Rytų Kanados pakrantes. Vynas tuo metu tarp vikingų buvo prabangos gėrimas, leidęs jo turėtojams užsitikrinti aukštą socialinę padėtį tuometinėje Grenlandijos kolonijoje, kuo turėjo mėginti pasinaudoti gyvenviečių įkūrėjo Eriko Raudonojo giminė. Kita vertus, egzistuoja ir teorija, kuri teigia, kad Vinlandas, dėl žodžio vin dviprasmiškumo, iš tiesų reiškia pievų, o ne vyno kraštą.

Jeigu šioje vietoje yra rasti nuolatinės, nors ir trumpai gyvavusios, gyvenvietės pėdsakai, tai į kitas Šiaurės Amerikos dalis vikingai atkeliaudavo geriausiu atveju laikinai, ieškodami resursų. Pavyzdžiui, Grenlandijoje buvo pakankamai nedaug medžių, tad mediena galėjo būti viena iš trumpų išvykų į žemyną priežasčių, tad Merklandas ir Hullulandas taip ir liko senovės skandinavų mažiau ištirtais ir neapgyvendintais, nors archeologinių radinių, susijusių su vikingais, ten ir esama.

Skálholt žemėlapis, vaizduojantis vikingų atrastas žemes. (XVII a. daryta XVI a. neišlikusio originalo kopija)

Atskira tema yra skraelingų (taip vikingai vadino vietinius gyventojus) ir senovės skandinavų santykiai. Terminas skraelingi buvo taikomas visoms regione gyvenusioms etninėms grupėms: tulių, dorseto kultūroms, beotukų ir inuitų tautelėms. Tiesa, dėl trūkumo archeologinių radinių, rodančių tiesioginius vikingų kontaktus su vietiniais, negalime būti tikri, kad buvo sutiktos visos paminėtos grupės. Dėl to pagrindiniu, nors ir nelabai patikimu šaltiniu, lieka jau minėtos sagos. Nors ir esama pėdsakų bei radinių, leidžiančių teigti, kad būta ir taikaus sambūvio su vietiniais gyventojais, būta ir daug konfliktų, kurie galėjo tapti viena iš vikingų nesugebėjimo įsitvirtinti Newfoundlande ir žemyne priežasčių. Kaip pasakojama Eriko Raudonojo sagoje, ryžtingiausiai kolonizuoti Šiaurės Ameriką mėginęs Thorfinnas Karlsefnis buvo užpultas vietinių ir turėjo pasitraukti. Nors pirma skraelingai buvo priversti bėgti, greitai grįžo didesnis jų būrys ir:

tai [vietinių puolimas] taip labai išgąsdino Karlsefnį ir jo žmones, kad vienintelė jų reakcija buvo atsitraukti aukštyn palei upę, kadangi atrodė, jog minios skraelingų juos spaudžia iš visų pusių. Ir jie nesustojo, kol nepasiekė stačių uolų.

Vikingų karius sugėdino ir Eriko Raudonojo dukra Freydis, nepabijojusi stoti prieš atsivejančius vietinius ir, prieš pat jiems priartėjant, nusižudžiusi, kas skraelingus labai išgąsdino, ir jie atsitraukė. Tos dienos įvykiai privertė Karlsefnį nutarti, kad:

nors kraštas ir gali būti tinkamas bei geras, visuomet karu ir pavojumi grasintų tie, kurie čia gyveno prieš jiems [vikingams] atvykstant. Tad jie pasiruošė išvykti, norėdami parkeliauti į savąjį kraštą.

Taip pat reikia pastebėti, kad ne vien europietiškuose pasakojimuose atsirado užuominos apie tai, kas vėliau buvo pavadinta Šiaurės Amerikos žemynu, bet ir to krašto žodinėje tradicijoje išliko istorijų apie susidūrimus su Kavdlunait. Tokį vardą jie davė atvykėliams iš Šiaurės Europos. Čia taip pat esama tiek istorijų apie labai draugiškus santykius, tiek apie konfliktus. Žinoma, istorijos užrašytos gana vėlai, tad per kelis šimtmečius galėjo nemažai pasikeisti.

Nuolatinė puldinėjimų grėsmė nedidelėms kolonistų grupelėms buvo per daug didelė ir dėl tokios rizikos nuolatinės gyvenvietės tapo neįgyvendinama svajone. Vikingų kolonijos  Grenlandijoje taip pat nebuvo amžinos – vėliausi radiniai priskiriami pirmai XV a. pusei. Pačioje ekspedicijų pradžioje, IX-XI a., įvykęs sąlyginis orų atšilimas leido vikingams tyrinėti iki tol nelankytas teritorijas ir apgyvendinti anksčiau nematytas žemes. Tuo tarpu šių kolonijų ištuštėjimą galėjo lemti būtent atvėsęs klimatas, gerokai apsunkinęs gyvenimą šioje saloje. Žinoma, negalima pamiršti ir galimų puldinėjimų iš Amerikos žemyno.

Posted in Kelionės | Tagged , , , , , | 2 Comments

Vedybos Viduramžiais

Viduramžių vestuvės.

Viduramžių pradžioje, Europoje susidūrus viduržemiškajai judėjo-krikščioniškai, taip pat paveiktai ir romėnų, bei šiaurietiškoms barbarų genčių kultūroms, įvyko ir skirtingų socialinių sistemų susidūrimas. Ne išimtis čia ir santuokos institutas, kurio sampratos jose buvo ganėtinai skirtingos. Kaip knygoje Law and Revolution: The Formation of the Western Legal Tradition nurodo žymus teisininkas Haroldas J. Bermanas, Viduramžiškoji ir iki-krikščioniškos Europos santuokos samprata labai skyrėsi ir pirmaisiais amžiais po Romos imperijos žlugimo tarp jų vyko tam tikra idėjinė kova. Vienoje pusėje buvo gentiniai papročiai su priverstinėmis vedybomis, kai kur poligamija, o kitoje – monogamija ir, bent jau teoriškai, vedybos laisva valia.

Socialiniai pokyčiai, prasidėję XI-XII a., tokie kaip miestų augimas ar sumažėjusi valstybės įtaka Bažnyčiai, lėmė ir ankstesnių socialinių tradicijų pokyčius. Tuo pačiu, reikėjo naujai teisiškai apibrėžti, kas yra galiausiai turėtų būti laikoma ta legalia ir legitimia santuoka. Kaip pagrindinis reikalavimas akcentuota jau ir čia paminėta laisva valia. Teisėtomis vedybomis gali būti tik tokios, kuomet abi pusės su tuo niekeno neverčiamos sutinka. Taip pat kelti ir kiti reikalavimai susiję su amžiumi bei kraujo ryšiais: merginos gali tekėti sulaukusios bent dvylikos, o vaikinai vesti anksčiausiai būdami 14 metų; jaunųjų negali sieti artimesni nei penktos kartos giminystės ryšiai (iki 1215 m. tuoktis negalėdavo giminės per septynias kartas). Vis dėlto vaikų pa(si)žadėjimas tiek aristokratų, tiek valstiečių sluoksniuose buvo toli gražu ne retas reiškinys. Nors esama pavyzdžių, kuomet sutrukdyta keturmečių vestuvėms, sulaukus septynerių tokio laimingo išgelbėjimo tikėtis buvo sunkiau, mat į tokio amžiaus vaikų santuokas jau žvelgta atlaidžiau. Taip pat vedybos leistos tarp skirtingų socialinių grupių atstovų, pavyzdžiui, laisvojo valstiečio ir baudžiauninkės.

Čia reikia pastebėti, kad pačių vedybų metu dvasininko dalyvavimas privalomu padarytas tik Naujųjų laikų pradžioje, XVI a. Iki tol (nuo 1215 m. Laterano susirinkimo) vienintelė iškelta sąlyga, kad pasižadant turi dalyvauti bent koks nors liudininkas, kas taip pat ne visada būdavo įgyvendinama. Po pasižadėjimo vienas kitam turėdavo įvykti ir copula carnalis, t.y. fizinė sueitis. Be jos santuoka galėjo būti laikoma negaliojančia. Taip pat reikia pabrėžti, kad kaip vedybinė priesaika, taip ir lytinis aktas negalėjo būti atliekamas per prievartą, o tik su kitos pusės sutikimu. Antraip vedybos laikomos nepanaudotomis (t.y. ir negaliojančiomis). Be šio vedybų proceso užbaigimo (tad ir impotencijos atveju), jungtuves buvo galima anuliuoti ir laikyti negaliojančomis. Taigi, bendrai galima išskirti tris žingsnius link galiojančios santuokos:

  1. Pasižadėjimas susituokti ateityje. Kitaip tariant susižadėjimas, kurį abipusiu sutarimu galima nutraukti.
  2. Vedybinių pažadų davimas dabartyje, dalyvaujant liudininkui. Tai jau yra santuokinis kontraktas tarp jaunavedžių.
  3. Laisvanoriška fizinė sueitis, panaudojanti (ir legitimuojanti) santuoką.

Be šių punktų nepaisymo, tarp kitų priežasčių, kurios taip pat laikytos pakankamomis sąjungos anuliavimui buvo ir vienos iš pusių tikrosios tapatybės nuslėpimas, kokių nors rimtų fizinių trūkumų ar kitos reikšmingos informacijos nutylėjimas, vienos iš pusių nebuvimas krikščionimi (eretikai ir ekskomunikutieji legaliai tuoktis galėjo). Be to, nors laisvas sutikimas tuoktis buvo būtina sąlyga, jos, aišku, ne visuomet buvo laikomasi. Šeimos dažnai susitardavo, ką už ko išleis, atsižvelgdamos į turtinius-ekonominius interesus. Kaip anglų vienuolis ir kronikininkas Robertas Mannyngas rašo Handlyng Sinne, vedybos dėl turto (pavyzdžiui, galvijų) yra neteisingos ir teks dėl to gailėtis. Tad nors bendrai idėjų lygmenyje laisvanoriškumo svarba ir pabrėžta, praktiškai į ją, kaip ir į kitus teisinius principus, atsižvelgiama buvo toli gražu ne visada.

Vedybas ne iš teisinės, o iš paprotinės pusės apžvelgia Frances ir Joseph Gies. Anot jų, kaimuose tradiciškai įžadai buvo duodami prie bažnyčios durų, tačiau nemažai būdavo duodama ir kitur: miškuose, laukuose, namuose, užeigose ar, galų gale, lovose. Esant tokiai plonai ir sunkiai nubrėžiamai ribai tarp vedybinio ir nevedybinio gyvenimo, bent jau kaimuose į nesantuokinius ryšius buvo žiūrima pakankamai liberaliai. Tiesa, už tai būdavo skiriamos baudos, bet tokie santykiai dažnai paprasčiausiai niekam nerūpėdavo ir vėliau už tokios informacijos slėpimą ar pražiūrėjimą baudas gaudavo su teisės priežiūra susiję asmenys. Daugiau nepalankiau buvo žiūrima į svetimavimą bei bigamiją, kadangi tai kėlė tiesioginį pavojų jau esamoms šeimoms. Daugpatystė jau buvo laikoma pakankama priežastimi santuokos anuliavimui, tačiau bendrai skyrybų atvejai tarp valstiečių pasitaikydavo retai. Viena iš to priežasčių buvo ir procedūrų kainų neįkandamumas, jei skirtasi dėl menkesnių antrosios pusės prasikaltimų.

Portugalijos ir Algarvės karaliaus Jono I vestuvės.

Kiek kitokia tradicija susiklostė tarp turtingesniųjų klasių atstovų, mat čia teisiniai veiksmai vaidino daug didesnį vaidmenį. Pirma reikėdavo priimti susitarimą dėl kraičio, kas šiuo atveju buvo ypač aktualu dėl to paties tarpšeimyninio vestuvių planavimo iš išskaičiavimo. Tuomet pora turėdavo susižadėti, duodama priesaiką į ateitį. Vestuviu metu ji kartojama, tačiau jau kalbant esamuoju laiku. Nors privalomo reikalavimo ceremonijoje dalyvauti dvasininkui vis dar nėra, tačiau paprastai vedybos nuo bažnyčios neatsiejamos ir prisiekiama kunigo akivaizdoje. Žinoma, po to jau seka vestuvinis pokylis.

Posted in Kasdienybė | Tagged , , , , , , | 5 Comments