Plokščios Žemės mitas

Apvali Žemė. XII a.

Ko gero ne vienas mūsų girdėjome ar skaitėme kaip žymusis keliautojas Kristupas Kolumbas, pasitelkdamas į pagalbą apelsiną, aiškina neišmanėliams, nesutinkantiems finansuoti jo kelionės, kad Žemė yra apvali kaip ir rodomas vaisius. Tuo tarpu minia, kuriai priklauso ir teologai, ir mokslininkai, negali patikėti ir toliau tvirtina, jog Žemė plokščia, ir plaukti tolyn vandenynu tiesiog beprotybė, mat tie jūreiviai, kurie ryžtųsi tokiam beatodairiškam žingsniui, paprasčiausiai nukristų nuo Žemės krašto. Tikroji istorija panaši į ką tik papasakotą tik tuo, kad Kolumbo kelionė iš tiesų buvo kritikuojama, tačiau tą sąlygojo visai kitos priežastys ir būtent Amerikos atradėjas šiame ginče buvo neteisus.

Plokščios Žemės mitas atsirado XIX a., paaštrėjus diskusijoms apie mokslo ir religijos santykį. Siekiant parodyti, jog krikščionybė visais laikais priešinosi moksliniam progresui, pasitelkus keleto krikščionių mąstytojų mintis, buvo įteigta, kad visais Viduramžiais tikėta, jog Žemė plokščia. Įdomu tai, kad pagrindinis teiginys, jog tuo laikotarpiu buvo manoma, kad Žemė nėra sfera priimamas kaip neginčijama aksioma. Tuomet priešinti religiją ir mokslą  bei parodyti Viduramžių tamsumą tampa daug paprasčiau ir nebesunku prieti išvadą, kurią padarė ir vienas plokščios Žemės mito propaguotojų chemikas, biologas bei medikas Johnas W. Draperis 1874 m. išleistoje knygoje The History of Conflict Between Religion and Science: “Jos [Bažnyčios] tradicijos ir politika draudė jai pripažinti, kad Žemė nebuvo plokščia…”. Kitaip tariant, Bažnyčiai visuomenėje vaidinant reikšmingą vaidmenį, kitokia Žemės formos samprata dominuoti tiesiog negalėjo. Tačiau kaip buvo iš tiesų? Ar Viduramžių pasaulėvaizdis išties implikavo Žemės plokštumą?

Apie apvalią mūsų planetos formą rašė jau ir senovės Graikijos mąstytojai, tokie kaip Aristotelis ar Erastotenas. Tačiau, anot plokščios Žemės mito kūrėjų bei apologetų, šios žinios pranyko atėjus “tamsiesiems amžiams“. Tokius teiginius paneigia net ir pati paprasčiausia šaltinių analizė. Štai dar gerokai prieš kultūros suklestėjimo Karolingų laikais pradžią, 725 m., veikale De temporibum ratione (Apie laiko skaičiavimą) Beda Garbingasis rašė: “Iš tiesų ji [Žemė] yra apvali, […] ne ištempta vien per ilgį, panašiai kaip apvalus skydas, bet greičiau kaip kamuolys, iš visų pusių sukamas vienodai apvalus.” (Beda Venerabilis, De temporibum ratione, XXXII). Apskritai Bedos darbai itin prisidėjo prie vadinamojo Karolingų renesanso ir buvo plačiau naudojami jo metu, todėl logiška teigti, kad svarbiausi to meto mokslininkai buvo susipažinę ir su jo De temporibus ratione, o tuo pačiu ir skyriumi, kuriame aptariama Žemės forma.

Jau vėliau, XII a., atsirandant vis daugiau graikų ir arabų veikalų vertimų, įsitikinimas, jog Žemė yra apvali, galėjo tik stiprėti. Rogeris Baconas, šv. Tomas Akvinietis ir kiti remdamiesi Aristoteliu iš esmės tik patvirtino nuomonę jau ilgą laiką dominavusią moksliniuose sluoksniuose, o vėliau šios žinios tik gilėjo. Štai Paryžiaus universiteto rektorius Jeanas Buridenas XIV a. išplėtojo teoriją, kad visatoje egzistuoja vakuumas, kuriame dangaus kūnai juda netrukdomi, o Žemė sukasi apie savo ašį. Jo įpėdinis Nikolajus d’Oresme’as jau teigė, kad kartu su Žeme sukasi ir atmosfera, dėl ko nejusti nuolatinio stipraus vėjo.

Tad kuo remiantis buvo sukurta ši pseudoistorija apie klaidingą Žemės formos sampratą Viduramžiais? Visų pirma, Laktancijumi, gyvenusiu III-IV a., kurio darbai iš naujo atrasti tik maždaug XV a.,, ir Kosmu Indikopleustu, gyvenusiu VI a. ir rašiusiu graikiškai. Pirmieji jo darbų vertimai į lotynų kalbą pasirodė tik XVIII a. Taigi iš esmės jų veikalai lotyniškaisiais Viduramžiais buvo beveik visiškai nežinomi, dėl ko negalėjo turėti didesnio poveikio. Vadinasi, norint patikėti šiuo mitu, tektų pripažinti, kad tokie mokslo veikėjai kaip jau minėti Rogeris Baconas ar šv. Tomas Akvinietis buvo marginalai, o tikrieji moksliniai marginalai susilaukė plataus palaikymo ir populiarumo. Skamba absurdiškai, deja, logika patyrė triuškinamą pralaimėjimą ir plokščios Žemės mitas visuomenėje įsigalėjo. Net ir dabar kai kuriose knygose šis mitas pristatomas kaip nekvestionuotina tiesa.

Grįžtant prie ginčo tarp Kolumbo ir dvasininkijos, reikia paminėti, kad, kaip jau rašiau, pagrindis klausimas jame buvo ne tai, ar Žemė plokščia, ar sferos formos, o tai, koks jos tikrasis dydis. Ir Amerikos atradėjas čia klydo labiau nei kiti, nes spėjo Žemę esant gerokai mažesnę. Tiesą sakant, tik Amerika jį ir išgelbėjo, kitaip ekspedicijos būtų laukęs liūdnas likimas, ką pranašavo Ispanijos elitas, teigęs, kad norint pasiekti Aziją plaukiant į Vakaraus, kelionė turi trukti žymiai ilgiau.

This entry was posted in Mitai and tagged , , . Bookmark the permalink.

8 Responses to Plokščios Žemės mitas

  1. ;] says:

    Viduramžiai rašoma iš didžiosios raidės ;]

  2. Rima says:

    Nors ir jau metų senumo tekstas, perpublikavau FB. Labai įdomu atrasti, kad tai – mitas. Tiesą sakant, būtų labai įdomu jo su(si)formavimo aplinkybės ir iniciatoriai.

    • Pijus says:

      Dėkui už paplatinimą 🙂
      Remiantis Jamesu Hannamu, galima teigti, kad ši pozicija atsiranda maždaug XVII a. (protestantai vs. katalikai) ir tampa gaja dėl viduramžiškų žemėlapių pobūdžio (dar viena tema kitam įrašui), leidžiančio susidaryti plokščios žemės įspūdį. O po to jau XIX a. ir Darperis bei White’as besistengdami kuo labiau supriešinti mokslą ir religiją šį mitą vis labiau įtvirtina.

  3. Nežinukas says:

    Kodėl gi siekiate čia skleisti pažiūras,
    lyg viduramžių inkvizitoriai?

    Nuo II šimtmečio pabaigos, nuo Ptolemaîos laikų bažnyčia laikėsi geocentrinio pasaulio įvaizdžio. Suprantama, dar prieš Ptolemaîos buvo žinoma, kad pasaulis nėra geocentrinis, bet bažnyčiai tai nebuvo rimtas pagrindas, priimti heliocentrinį pasulio įvaizdį. Todėl sakyti, kad „Plokščios Žemės mitas atsirado XIX a.“, reiškia vien norą ginti bažnyčios priešiškumą tiesos pažinimui.

    Tik nuo XVI amžiaus, Nikolojaus Koperniko dėka, geocentrinio pasaulio įvaizdis prarado dogmatinį vienareikšmiškumą. Pagrindinis Koperniko veikalas „De Revolutionibus Orbium Coelestium“ („Apie dangaus kūnų sklendimą“), išleistas 1543 metais Niunberge nebuvo inkvizicijos „uždraustas“, bet tariamai „suspenduotas“. Nuo to meto iki 1822 metų veikalas galėjo būti leidžiamas vien inkvizicijos censūruotas, ir su pabrėžtinai būtinu preirašu, kad heliocentrinis pasaulio įvaizdis yra vien matematinis modelis.

    Kadangi Galilėjus palaikė Koperniko astronomijos pažiūras 1616 metais Romos bažnzčios inkvizicija organizavo Roberto Ballmarin paruoštą tardymą. Bellarmin parašė Galilėjui laišką, kuriuo tariamai „neliepė atsisakyti pažiūrų“, bet uždraudė Galilėjui platinit Koperniko astronomijos pažiūras. Taip buvo Galilėjui uždrausta kalbėti apie Koperniko astronomijos pažiūras, kaip apie tikrą pasaulio sandarą ir buvo liepta tvirtinti, jog tai vien teorinis modelis! Tokie absurdai sklendžia per visą bažnyčios istoriją.

    Tad visškai ne mitas, kad bažnyčia šiandien yra,
    kaip ir visada buvo, priešiška tiesos pažiniumui.

    • Pijus says:

      Sveiki,

      visų pirma, nežinau kodėl čia pažiūrų (ar faktų?) skleidimas tampa inkvizitorišku bruožu.
      Antra, geocentrizmas ir įsivaizdavimas, kad žemė yra plokščia yra visiškai skirtingi dalykai, tad ir Kopernikas, ir Galileo čia ne prie ko. Tad kitą kartą atidžiau pasiskaitykite apie ką tekstas, prieš jį kritikuodami.

      • Nežinukas says:

        „Plokščiai“ mąstant, galima sakyti: „geocentrizmas ir įsivaizdavimas, kad žemė yra plokščia yra visiškai skirtingi dalykai“. Bet pagal principa, kai kunigėliai iš sakyklų virš tūkstančio metų aiškino, jog žemė plokščia, tie kunigėliai taip išreiškė savą geocentrizmo suvokimą. Skelbti nesąmones, kad „Plokščios Žemės mitas atsirado XIX a.“, kaip sakiau, reiškia vien norą ginti bažnyčios priešiškumą tiesos pažinimui, ką ir darė inkvizicija šimtmečiais.

        O ar per tai „pažiūrų (ar faktų?) skleidimas tampa inkvizitorišku bruožu“, galime išsiaiškinti per panašumą, jei suprasime kas čia skleidžiama, pažiūros ar faktai. Bažnyčios inkvizicija gynė ir tebegina (klaidingas) pažiūras. Ir tų pažiūrų „įtvirtinimui“ rėmėsi ir remiasi inkvizicija. Todėl klaidinančių pažiūrų, ginančių bažnyčios „nekaltumą“ skleidimą čia, lyginu su metodais, kuriuos naudoja bažnyčios inkvizicija.

        P.S. Atsiprašau už pasisakymą, daugiau taip nebedarysiu…

        Jei sugebate priimti faktus, taip kaip jie yra – nepyksite dėl mano pasisakymo.
        Jei nesugebate priimti faktus, taip kaip jie yra –pyksite dėl mano pasisakymo.

        • Pijus says:

          Jūs atsakykite, kaip čia taip įmanoma sakyti, kad teginys Žemė yra plokščia yra lygus teiginiui, kad Žemė yra Visatos centre. Ar negalimi atvejai, kad ji yra plokščia, bet ne centre arba nėra plokščia ir yra centre? Būtent pastarasis atvejis Viduramžių kosmologijoje ir buvo esminis. Ar turite kokių šaltinių, dokumentų patvirtinančių, kad “, kai kunigėliai iš sakyklų virš tūkstančio metų aiškino, jog žemė plokščia, tie kunigėliai taip išreiškė savą geocentrizmo suvokimą.”?
          Ar reikia sakyti, kad “Viduramžiais visi galvojo, jog Žemė yra plokščia”, nes taip gražiau dera prie išankstinių įsitikinimų, o faktus reikia kraipyti taip, kaip geriau?
          Tad tie du paskutiniai sakiniai apie faktus pačiam taip pat labai tinka 🙂
          Dėl pasisakymų atsiprašinėti nereikia, geriau argumentuoti.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *