Raganų teismai

Tai ištrauka iš puikios britų aktorių grupės Monty Python komedijos Monty Python and the Holy Grail, gana tiksliai atspindinti paplitusį įsitikinimą, kad Viduramžiais tamsi ir kvaila liaudis, palaikoma panašaus išsilavinimo lygio aukštesniųjų luomų visame žemyne uoliai persekiojo ir tūkstančiais degino įvairaus plauko ir pobūdžio raganas, vyko sistemingas jų persekiojimas. Kaip neretai pasitaiko, toks vaizdas nevisai tiksliai atspindi Viduramžių epochą.

Jau Ankstyvaisiais Viduramžiais buvo pradėtas spręsti prietarų, atėjusių iš iki-krikščioniškų laikų, klausimas, taip pat ir burtininkavimas. Priešingai vyraujančiam įsitikinimui, teisėje buvo įvedamos bausmės ne už raganavimą, o už menamų kerėtojų persekiojimą ir linčiavimą. Pavyzdžiui, 794 m. Karolis Didysis sušaukė Frankfurto susirinkimą, kuriame be religinių klausimų buvo kalbėta ir apie raganų egzistavimą. Jo metu tikėjimas burtininkais bei vilkolakiais buvo paskelbtas pagrindo neturinčiu prietaru. Dešimtmečiu anksčiau priimtame Capitulatio de Partibus Saxoniae teisės rinkinyje įtvirtinta, kad raganas pagal ankstesnius krašto papročius persekioję ir nužudę asmenys patys bus baudžiami mirtimi. Taigi, jau Viduramžių pradžioje burtininkų egzistavimas laikytas prietaru, su kuriuo reikia kovoti.

Ateinančiais amžiais skepticizmas raganų egzistavimo atžvilgiu toliau plito. Liono arkivyskupas šv. Agobardas  IX a. pradžioje kovojo su tikėjimu tempestarijais (tempestarii), t.y. burtininkais, galinčiais valdyti orus. 906 m. benediktinų vienuolis Regino iš Prumo surašė vadinamąjį Canon episcopi, kuriame pasmerktos raganų medžioklės. Sekdami savo pirmtakais tokią poziciją išreiškė ir Wormso vyskupas Burchardas dvidešimties tomų kanonų teisės sąvade Decretum Buchardi bei vienuolis kamaldulis Gracianas Corpus iuris canonici. Šį sąrašą dar galima papildyti Jonu iš Salisburio, Hrabanu Mauru bei popiežiumi šv. Grigaliumi VII, kuris 1080 m. nurodė Danijos karaliui liautis persekioti įtariamus burtininkus. Iš pasauliečių galima paminėti Vengrijos karalių Kalmaną, įstatymuose nurodžiusį, kad raganų paieškos turi liautis, nes šios paprasčiausiai neegzistuoja

Iš viso šito galima pastebėti, kad raganomis (ypač Ankstyvaisiais Viduramžiais) buvo tikima (prietarai atėję dar iš ankstesnių laikų), tačiau su tokiomis nuostatomis buvo kovojama, o raganavimu kaltinamų žmonių persekiojimas buvo baudžiamas. Valdžios institucijos buvo labiau susirūpinusios erezijų sklidimu nei kerėtojais, dėl to ir sistemingas raganų medžiojimas neegzistavo. Išpuoliai galėdavo pasitaikyti tarp paprastų žmonių, tačiau taip jie rizikuodavo ir patys užsitraukti bausmę.

Kronikose pasitaiko linčo tipo teismų aprašymų, tačiau neretai greta minimi ir mėginimai juos sustabdyti. Wolfgangas Behringas knygoje Witches and Witch-Hunts: A Global History nurodo, kad, pavyzdžiui, jau minėtas šv. Agobardas sustabdė minią nuo trijų užsieniečių vyrų ir vienos moters užmėtymo akmenimis, o 1090 m. trys moterys buvo sudegintos netoli Freisingo dėl to, kad vyskupo vieta buvo neužimta ir nebuvo galinčių tai sustabdyti. Šiuo atveju kronikininkas vienuolis aukas apibūdina kaip kankines. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tokių aprašytų atvejų šiuo periodu pasitaiko nedaug. Tai savo ruožtu suponuoja, kad ir patys raganų persekiojimai nebuvo dažnas reiškinys. O teismai dėl kerėjimo apskritai buvo labai retos išimtys.

Istorikas Normanas Cohnas knygoje Europe’s Inner Demons pateikia vieną galima to paaiškinimą. Anot jo, priežastys buvo daugiausiai teisinės. Ilgą laiką teismo procesas vykdavo ne tarp kaltinamojo ir bendruomenės, bet tarp kaltinamojo ir kaltinančiojo. Neįrodžius kaltinimų pagrįstumo, pats kaltintojas turėdavo atsakyti (pavyzdžiui, valdant Edvardui I, bausmė už neteisingą apkaltinimą buvo metai įkalinimo ir kompensacija nukentėjusiam dėl nepagrįstų įtarimų). Raganavimo atvejais nusikalstamą veiklą buvo ypač sunku įrodyti, kas ir stabdė tokių bylų kėlimą. Dar XV a. viduryje Strasbourge negalėjęs pagrįsti savo teiginių kaltintojas buvo pats nubaustas mirties bausme ir paskandintas. Kitaip tariant, teisiniai reikalavimai kėlė didelę riziką patiems įtarinėtojams, kas juos ir atbaidydavo. Alternatyvią hipotezę kelia Behringas, teigdamas, kad XII-XIII a. raganavimo bylų retumas buvo sąlygotas vadinamojo Viduramžių šiltojo laikotarpio (X-XIII a.), kadangi tuo metu sumažėjo bado atvejų, tad ir įtariamų tempestarii buvo mažiau. Apskritai, gyvenimo sąlygos gerėjo, vyko progresas, tad ir nelaimių (bei jų įtarinėjimų) pasitaikydavo mažiau nei XIV a. Tiesa, naujausi Viduramžių klimato tyrimai rodo, kad temperatūrų svyravimai Europoje nebuvo homogeniški.

Institucinė pozicija pradėjo keistis XIII-XIV a., kas ypač pasijuto popiežiumi tapus Jonui XXII. Būtent nuo XIV a. prasideda rimtesni teisiniai kaltinimai burtininkavimu, tolydžio dažnėję iki XVI-XVII a. vidurio, kuomet buvo pasiektas didžiausias persekiojimų įkarštis. Richardas Kieckheferis per šį XIV-XV a. priskaičiavo maždaug septynis šimtus mirties bausmės įvykdymo atvejus. Skaičius didelis, tačiau toli gražu neatitinka išankstinių įsitikinimų apie Viduramžius. Šiaip ar taip svarbiausiu dokumentu prisidėjusiu prie raganų medžioklių suintensyvėjimo reikėtų laikyti popiežiaus Inocento VIII 1484 m. išleistą bulę Summis desiderantes affectibus, kuria raganavimas susietas erezija ir taip burtininkavimo bylų galėjo imtis inkvizitoriai (jo pirmtakas Aleksandras IV 1285 m. Inkvizicijai buvo pabrėžtinai uždraudęs imtis tokio pobūdžio tyrimų, jei nėra žinoma, kad kartu yra ir erezija, bet tokia pozicija ėmė keistis XIV a.). Atsižvelgdamas į šią bulę inkvizitorius Heinrichas Krameris 1486 m. parašė garsųjį Raganų kūjį (Malleus Malifecarum). Tiesa, juo rėmėsi daugiau pasaulietiniai nei bažnytiniai teismai, o pati Inkvizicija knygą pasmerkė. Tačiau tai, jos plitimo ir naudojimo praktikoje nesustabdė.

Didieji raganų persekiojimai Europoje įvyko jau pasibaigus Viduramžiams, Naujųjų laikų pradžioje, tačiau apie juos taip pat galima tarti keletą žodžių. Visų pirma, šiuolaikiniai istorikai nurodo mažesnį medžioklių mastą (50 000-200 000 mirties bausmių, kurių didžioji dalis įvykdyta 1550-1650 m, laikotarpiu) nei jų pirmtakai (kartais nurodydavę milijonus aukų). Priklausomai nuo valstybės persekiojimų intensyvumas labai svyravo – nuo didelių Šventosios Romos imperijoje iki mažesnių Pietų Europoje. Kaip itin įdomų atvejį galima paminėti XVII a. raganų bylą Ispanijoje, kuomet daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių buvo apkaltinta raganavimu. Pradžioje keliasdešimčiai jų buvo įvykdyta mirties bausmė, tačiau tuomet vienas iš inkvizitorių, būsimas Toledo arkivyskupas, inkvizitorius Alonso de Salazar Frías ėmėsi nuodugnaus tyrimo, kurio metu nustatė kaltinimų nepagrįstumą, procedūrinius pažeidimus, kankinimų naudojimą išgaunant prisipažinimus bei panaikino visus kaltinimus vaikams (kurie ir sudarė didžiąją dalį kaltinamųjų), o vėliau ir suaugusiems. Vis dėlto, nepaisant tokių atvejų, raganų teismai tęsėsi iki XVIII a. Didžioji dalis ~80% visų pasmerktųjų sudarė moterys, tačiau feministiniai teiginiai apie raganų medžioklę kaip vyraujančio misoginizmo išraišką nėra gerai pagrįsti. Nors tokiuose dokumentuose kaip Malleus Malifecarum ir atsiskleidžia negiamas požiūris į moteris apskritai, tačiau neretai kaltinimus ir įtarimus raganavimu pateikdavo nevien vyrai. Tad nors ir negalima paneigti to, kad moterys dažniau tapdavo raganų medžioklių aukomis, genderocidu, kaip kartais tai daroma, to pavadinti tikrai negalima.

Apskritai, kalbant apie raganų medžiokles Viduramžiais, reikia išskirti du požiūrius, liaudies bei išsilavinusiojo elito. Pirmuoju atveju tikėjimas raganomis atėjo dar ir iš iki-krikščioniškų laikų ir iki pat XIII-XIV a. elitas šį požiūrį laikė naikintinais prietarais, o viduramžiška teisė, numatydama atsakomybę dėl neteisingų kaltinimų, mažino norą imtis raganų gaudymo. Tad tokia scena kaip Monty Python filme (net ir be komiškų hiperbolizacijų), būtų buvusi išimtimi, o ne atspindėtų bendrą tendenciją. Vis dėlto Vėlyvaisiais Viduramžiais šis požiūris ėmė keistis ir burtininkavimas pradėtas sieti su erezijomis, prasidėjo raganų teismai, tačiau plataus masto medžioklės neįgavo iki pat XVI a.

This entry was posted in Visuomenė and tagged , , , , , . Bookmark the permalink.

8 Responses to Raganų teismai

  1. Martynas says:

    Labai įdomus įrašas, ačiū.

  2. Leo Lenox says:

    Witches and Witch-Hunts: A Global History nurodo, […] minią nuo trijų užsieničių vyrų […] tokių aprašytų atvejų šiuo period nedaug…
    😉
    O šiaip tai kaip visuomet smagiai. Turėčiau kelias pastabas dėl viduramžių šiltojo periodo, bet čia jau tiek tos 🙂 Net Lietuvoje XVI-XVII amžių sandūroje aptinkamos teismų bylos, keltos raganoms, nors kol kas panašu, kad bendrai mūsų liaudis buvo gana blaivo proto. Malleus Malifecarum irgi lygtais kažką skaičiau, kad užuominų yra ar nėra jau nebepamenu, reikėtų pasitikslinti… Įdomi tema, bet kokiu atveju 🙂

    • Pijus says:

      Dėkui 🙂 Kad tema įdomi, tai tikrai taip, dabar dar reikės ir teisines procedūras apskritai aptarti, nes tas burn/hang the witch stiliaus linčiavimas daugkam su Viduramžiais siejas.
      Dėl šiltojo periodo būtų pastabas įdomu išgirsti, gal iš to ir atskirą įrašą būtų galima sukurpti (guest posts, taip pat welcome 😉 ).

      • Giedre says:

        Pritariu, kad labai įdomus įrašas. Tai, kaip supratau, didžiausia problema yra tai, kad viduramžiams žmonės linkę priskirti kur kas platesnį laikotarpį, nei išties istoriškai turėtų būti – su visu baroku ir ikividuramžiškaisiais amžiais.

        • Pijus says:

          Pusiau taip 🙂 Buvo http://www.technologijos.lt perspausdintas straipsnis apie skrodmus, tai vienas iš komentarų buvo apie tai, kad Viduramžiai juk baigės dar prieš XIII a. Tad čia tas Viduramžių trukmės stumdymas veikia į visas puses. Kaip patogiau.

          Raganų atveju problema dar ir ta, kad standartinis įvaizdis toks, kad degindavo visais laikais, o sumažėjo persekiojimai tik laikui bėgant. Tuo tarpu situacija atvirkščia 🙂

  3. 95Adell says:

    Hi blogger, i must say you have hi quality posts here. Your
    page should go viral. You need initial traffic only. How to get it?

    Search for: Mertiso’s tips go viral

  4. RubySmall says:

    I have checked your page and i’ve found some duplicate content,
    that’s why you don’t rank high in google’s search results, but
    there is a tool that can help you to create 100% unique articles, search for; Boorfe’s
    tips unlimited content

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *