Pasaulio pabaiga tūkstantaisiais Viešpaties metais

Scena iš Apreiškimo Jonui. XII a.

Pasaulio pabaigos tema šiuo metu jau tampa beveik nuvalkiota. Dar tik pernai vienos iš daugelio JAV krikščioniškų radio laidų vedėjas Haroldas Campingas papranašavo, kad Paskutinis Teismas prasidės 2011 m. gegužę. Nors nemažai buvo tuo patikėjusių, pasaulio pabaigą teko nukelti iki spalio. O ir tuomet, priešingai prognozėms, nieko išskirtinio neįvyko. Šiais metais visi kalba apie Nibiru, besibaigiančius majų kalendorius ir panašius katastrofas pranašaujančius dalykus. Pasibaigus 2012-iesiems veikiausiai bus sugalvota ir daugiau pagrindo neturinčių galimų globalių nelaimių scenarijų. 2000 m. taip pat žymėjo tam tikras baimes, juk baigėsi antrasis tūkstantmetis. Vis dėlto, kaip ir priklauso pagal blogo tematiką, šis įrašas ne apie populiarius moderniuosius mitus, pseudomokslą ar masinį patiklumą, o apie Viduramžius. Jeigu dar tiksliau, tai apie taip ir neįvykusią 1000 m. pasaulio pabaigą. Neretai teigiama, kad šie metai, pirmojo krikščionijos tūkstantmečio pabaiga, buvo siejami ir su viso pasaulio pabaiga, Antruoju Kristaus Atėjimu ir Paskutiniuoju Teismu. Visur vyko patys baisiausi ir nenatūraliausi įvykiai (pavyzdžiui, buvo regėtos kometos ir panašūs pranašingi ir nemažiau pragaištingi ženklai), turtingesnieji luomai gausiai aukojo Bažnyčiai, po Europą klaidžiojo daugybė pamokslininkų, liepusių atgailauti, o visa krikščionija baiminigai laukė nenumaldomai artėjusių Naujųjų Metų. Kaip jau įprasta pažiūrėkime, ar tokia pozicija turi kokį nors realų pagrindą.

Vieni iš daugiausiai cituojamų panikos tezę pagrindžiančių dokumentų (kaip nurodo istorikas Edwardas Petersas) yra 998 m. Abbo iš Fleury Liber apologeticus (joje rašoma apie pamokslininką Paryžiuje, pasakojusį, kad jau praėjo tūkstančio metų laikas ir greitai pasirodys Antikristas, tiesa, pats knygos autorius šiuos teiginius kritikuoja) bei XI a. pirmos pusės Rodulfo Glabero Quinque libri historiarum (kurioje teigiama, kad daugelis tikėjo, jog greitu metu, prieš tūkstantmečio po Prisikėlimo pabaigą (1033 m.), pasirodys nauji ženklai). Nors šiuo veikalu buvo ypač dažnai remiamasi Naujaisiais laikais, kaip teigia Petersas, keletą amžių po parašymo jis buvo beveik nežinomas ir apokaliptinėms Viduramžių idėjoms įtakos neturėjo.

Paskutinis Teismas. Hansas Memlingas, XV a.

Standartinis požiūris į 1000 m. paniką, ko gero, labiausiai buvo paveiktas garsaus XIX a. prancūzų istoriko Jules Michelet bei kitų to meto mokslininkų, nors šio mito užuomazgos atsirado dar maždaug XVII a., kuomet italas kardinolas Cesare Baronius savo Annales Eclesiastici pasirėmė jau minėta Glabero kronika (tiesa, panikos teorijos pradžia gali būti siejama ir su Johannesu Trithemijumi). Vis dėlto dar to paties XIX amžiaus pabaigoje tokiam požiūriui buvo mestas labai rimtas iššūkis. Visuotinės panikos teorijai prieštaraujantys istorikai akcentavo tai, kad kronikose ir dokumentuose apie pasaulio pabaigą ir jos baimę rašoma pakankamai retai (Bostono universitetas pateikia 967-1033 m. apimantį sąrašą), o kai kuriuose šaltiniuose yra nuorodų apie “postapokaliptinius” planus, sudarytus dar prieš 1000 m., tartum nieko blogo nebūtų tikėtasi. Italų istorikas Pietro Orsi atliko nuodugnią daugelio dokumentų analizę ir padarė išvadą, kad jokių rimtų pagrindų tikėti, kad egzistavo plačiai paplitusi pasaulio pabaigos baimė, nėra.

Greta šių dviejų stovyklų XX a. antroje pusėje susikūrė ir trečioji, akcentuojanti ne tiek panika, kiek apokaliptinį mąstymą. Jos atstovų teigimu nuodugnesnė (ir platesnė, neapsiribojanti vien baimės klausimais) šaltinių studija rodo, kad tam tikros pasaulio pabaigos nuotaikos egzistavo. Tiesa, negalima apsiriboti vien 1000 m. (žymėjusiais tūkstantmetį po Kristaus gimimo), o būtina juos pratęsti iki 1033 m. (žyminčių tūkstantmetį po Prisikėlimo). Ši pozicija akcentuoja keletą  elementų, kurie, anot Richardo Landeso, “nusipelno apokaliptinio persvarstymo”:

  • Dievo taikos ir paliaubų, skatinusių karo veiksmų sustabdymą, dinamika koreliuoja su tikėtinais pasaulio pabaigos metais;
  • liaudyje ėmusios plisti erezijos;
  • veiksmai nukreipti prieš žydus (ypač dažni bandymai atversti, dažnesni smurto atvejai);
  • masiniai liaudies judėjimai (pavyzdžiui, piligrimų skaičiaus augimas, relikvijų pagerbimo intensyvėjimas);
  • politinio ir religinio elito pamaldumas (kaip nurodo Landesas, tuo metu itin didelis valdovų paskelbtų šventaisiais skaičius);
  • didesnis Kristaus žmogiškosios prigimties pusės akcentavimas.

Vis dėlto, kaip pripažįsta ir pats istorikas, jo studija negali atmesti kitų veiksnių įtakos. Socialiniai ir ekonominiai pokyčiai taip pat galėjo (jei ne visai, tai bent iš dalies) nulemti tokias XI a. pradžios tendencijas. Kita šios stovyklos problema ta, kad patvirtinančių pirminių šaltinių trūkumas aiškinamas bažnytiniu atsargumu ar gėda dėl žmonių bailumo. Deja, tai jau spekuliacijos, kurias įrodyti itin sudėtinga, jei apskritai įmanoma. Sveikintina tai, kad analizės prieiga tapo platesnė, apėmė rankraščių iliustracijas, liturgiją, didelis atskiras dėmesys buvo nukreiptas į imperatoriaus Otono III sąsajas su apokaliptinėmis nuotaikomis. Nepaisant sunkumų, su kuriais susiduria šios pozicijos atstovai, silpnoji tezė sulaukė palaikymo iš nemažos dalies istorikų.

Aišku tiek, kad radikalią tūkstančio metų panikos tezę galima atmesti, rimtesnį pagrindą turi tik silpnoji versija, teigianti, kad X-XI a. sandūroje didelės visuotinės panikos nebuvo, tačiau tam tikros apokaliptinės nuotaikos to meto visuomenėje egzistavo ir pasireiškė įvariuose Europos kultūros tūkstantmečių sandaroje aspektuose. Toks požiūris istoriografijoje palaipsniui stiprėja, tačiau tebedominuoja, tokių istorikų kaip Peteris Stearnsas, pozicija, pabrėžianti dokumentų “tylą” panikos klausimais, kurią silpnosios tezės atstovams tenka aiškinti masine cenzūra ar lygiai taip pat masine gėda. Anot jų, 1000 m. buvo lygiai tokie pat kaip ir ankstesnieji bei didesnio liaudies dėmesio nepatraukė, o didelės kalendorinės reformos aiškumą, kada galų gale atėjo tas tūkstantmetis, turėjo tik dar labiau sujaukti.

This entry was posted in Visuomenė and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink.

2 Responses to Pasaulio pabaiga tūkstantaisiais Viešpaties metais

  1. Sejanus says:

    O ar prieš 1000-uosius metus šis laiko skaičiavimas nuo Kristaus gimimo apskritai buvo tiek paplitęs, ypač tarp eilinių žmonių? Ar nebuvo, kad didelei daliai žmonijos tai buvo X metai nuo monarcho Y valdymo arba XXXX metai nuo pasaulio sukūrimo, ar panašiai?

    • Pijus says:

      Labai geras pastebėjimas. Ten su tais kalendoriais ir laiko skaičiavimais buvo galima galvą nusisukti. Manau, kad geriausiai atsakyti bus atskiras įrašas 🙂

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *