Cambridge’as ir Southamptono sąmokslas

Jorkų giminės herbas

Ko gero kiekvienas yra girdėjęs apie Rožių karus, vykusius Anglijoje XV a. tarp Jorkų (Baltoji rožė) ir Lankasterių (Raudonoji rožė) giminių. Jeigu ir ne iš istorijos vadovėlių, tai bent iš Astridos Lindgren knygos apie seklį Kalį Bliumkvistą. Populiarioji George’o R. R. Martino fantastinė saga A Song of Ice and Fire (dažnam žinoma pagal televizijos serialo Game of Thrones pavadinimą) taip pat turi aliuzijų į šiuos įvykius. Tą rodo jau vien Starkų ir Lanisterių vardinis panašumas. Politinės dinastinės intrigos bei konfliktai yra labai įdomi istorinių tyrimų sritis ir tikiuosi, kad ji šiame tinklaraštyje, bus paliesta dar ne kartą. Šį kartą įrašas dar ne apie pačius Rožių karus, Lankasterių giminės pašalinimu iš sosto, o apie politinį sąmokslą, regztą prieš jiems prasidedant. Sąmokslą, kuriame dalyvavo svarbiausių Rožės karų pradžios veikėjų tėvai.

Lankasterių giminės herbas

Pateiktas straipsnis yra verstas iš anglų kalbos, o jį parašė Worchesterio universiteto Viduramžių istorijos studentė Anna A. Originalą galima rasti to paties universiteto istorijos bloge. Tad, Annai sutikus, pristatau Jums istoriją apie pasiruošimus Agincourto kampanijai, sąmokslą prieš karalių Henriką V bei Jorkų ir Lankasterių konfliktų ištakas.

Paskutinėmis 1415 m. liepos mėnesio dienomis Anglijos karalius Henrikas V buvo užsiėmęs baigiamaisiais pasiruošimais savo kariuomenės perkėlimui į Prancūziją (ši kampanija vėliau pasiekė savo kulminaciją garsiosios anglų pergalės Agincourto mūšyje metu). Pajėgos buvo sutelktos Southamptone, kartu čia buvo susirinkę ir daugelis karalystės lordų bei didikų. Tam kad išvykus karaliui Henrikui V būtų garantuotas šalies saugumas, buvo imtasi atsargumo priemonių (pavyzdžiui, pajėgų ties Škotijos pasieniu sutelkimo siekiant atremti galimus įsiveržimus, kurie jau buvo virtę tam tikra tradicija, kuomet Anglijos valdovai išvykdavo kariauti į Prancūziją).

Henrikas V

Šiaip ar taip viskas Henrikui ėjosi labai sėkmingai, kai tolimas jo giminaitis seras Edmundas Mortimeris, Marcho grafas paprašė audiencijos. Jos metu didikas karaliui atskleidė detales sąmokslo, kuriuo Henriką planuota paskelbti uzurpatoriumi, ir jam esant Prancūzijoje Anglijos valdovu tituluoti Mortimerį. Pagrindiniai sąmokslininkai buvo Cambridge’o grafas Ričardas, Henrikas Scrope’as Mashamo lordas ir seras Tomas Grey’us iš Hetono. Vos atskleidus jų slaptus planus trejetas buvo suimtas. Cambridge’as ir Grey’us dėl ketinimų karūnuoti Mortimerį bei sukelti maištus Velse ir Škotijoje taip pat nepasitenkinimą tarp lolardų prisipažino. Tuo tarpu Scrope’as teigė, kad kaltas yra tik dėl to, kad nesugebėjo laiku atskleisti sąmokslo karaliui.

Visas trejetas buvo apkaltintas rengus planą nužudyti Henriką V ir jo brolius, tačiau (nors tai ir galėjo būti nuvertimo pasekmė) panašu, kad šis kaltinimas buvo pateiktas paprasčiausiai užtikrinti nuosprendžiui. Grey’ui mirties bausmė buvo įvykdyta rugpjūčio 3-iąją, praėjus trims dienoms po sąmokslo atskleidimo. Paprasti riteriai, tokie kaip jis, buvo laikomi prasčiokais, todėl neturėjo teisės būti teisiami karalystės didikų. Šia privilegija siekė pasinaudoti kiti du sąmokslininkai. Tačiau žinoma, teismo nuosprendis jau buvo nulemtas iš anksto, tad Scrope’as bei Mashamas buvo nubausti pačiame Southamptone netoli Bargate’o, kuris tebestovi ir šiandien.

Šis įvykis, dėl suprantamų priežasčių žinomas tiesiog kaip “Southamptono sąmokslas”, šimtemčius domino istorikus ir rašytojus, kurie pateikė įvairias versijas dėl bendrininkų motivacijos ir tikslų. Williamas Shakespeare’as pjesėje Henrikas V pasiūlė piniginio prancūzų kyšio variantą. Šių laikų istorikai yra linkę tokį variantą atmesti ir dažniau įvardina politinius sąmokslininkų sumetimus bei asmeninį nepasitenkinimą (ypač iš Cambridge’o pusės), kuris bus detaliau aptartas vėliau.

Dauguma sutinka, kad sąmokslas buvo “skystaprotiškas” ir taip prastai suregztas, kad niekaip negalėjo pasisekti. Jau vien dėl to, kad kai kurie asmenys, kuriuos bendrininkai įtraukė į savuosius planus, buvo mirę (ar mirė netrukus), o kiti visai nebuvo linkę sukilti. Galima būti beveik visiškai tikriems, kad Cambridge’as buvo sąmokslo vadovas, o kiti du dalyviai su juo susiję vedybiniais ryšiais. Deja, apie šį istorinį veikėją be jo dalyvavimo Southamptono sąmoksle yra mažai kas težinoma.

Cambridge’as gimė 1375 arba 1385 m. Conisburgho pilyje Jorkšyre. T.B. Pughas (o taip pat ir kiti) tikėtinesne laiko vėlesniąją datą ir nurodo nesantuokinius ryšius tarp Camebridge’o motinos Izabelės Kastilietės ir Tomo Hollando, Ričardo II pusiau brolio, kaip galimai atvedusius būsimąjį sąmokslininką į pasaulį. Būdamas jaunesnysis sūnus Ričardas iš savo (galbūt) tėvo Edmundo iš Langley’o, Jorko hercogo, žemės nepaveldėjo. Maždaug 1408 m. jis vedė ledi Aną Mortimer (vyresniąją Edmundo Mortimerio seserį). Jie susilaukė dukros Izabelės, o po dviejų metų ir sūnaus, kuriam taip pat davė Ričardo vardą. Jis užaugęs tapo Jorko hercogu, karališkosios Jorkų dinastijos pradininku ir karalių Ričardo III bei Edvardo IV tėvu. Deja, panašu, kad Ana mirė netrukus po sūnaus gimimo, 1411 m.

Susidaro vaizdas, kad pats Cambridge’as didžiąją dalį savo suaugusiojo gyvenimo turėjo bėdų su skolomis, o jo vienintelės įplaukos buvo krikštatėvio Ričardo II skirta kasmetinė renta bei mokesčiai iš keleto dvarų, atitekusių jam 1414 m. dėka antrųjų vedybų šįkart su ledi Matilda Clifford. Netgi tapęs Cambridge’o grafu Ričardas su titulu negavo nei žemių nei valdų, kas tuo laiku buvo itin neįprasta. Šie faktoriai dažnai nurodomi kaip galimos Cambridge’o nepasitenkinimo savo giminaičiais bei karaliaus Henriko V elgesio priežastys.

Jorko hercogas Ričardas (Cambridge'o grafo Ričardo sūnus)

Kitas įdomus faktas yra tas, kad tiek Ričardo brolis, tiek sesuo buvo susiję su intrigomis ir planais nukreiptais prieš Lankasterių dinastiją. Brolis Edvardas, Jorko hercogas, buvo įsitraukęs į Trijų karalių sukilimą 1400 m. Galimas daiktas, kad jo buvo pasigailėta tik todėl, jog būtent jis karaliui išdavė planus ir taip įskundė kitus sąmoksle dalyvavusius didikus. Cambridge’o sesuo Konstanca dešimčia metų anksčiau buvo įsipainiojusi į planą pagrobti jaunąjį Edmundą Mortimerį. Tuo metu Ričardo dar kūdikis sūnus turėjo silpnų pretenzijų į sostą iš savo motinos pusės vietoje Edmundo Mortimerio, bevaikio Marcho grafo. Cambridge’o santykiai su Mortimeriu iškeliami kaip dar viena galima bandymo jį karūnuoti priežastis.

Priešingai nei kiti istorikai Julieta Barker tvirtina, kad Southamptono sąmokslininkų planai turėjo pagrindą ir galėjo būti įgyvendinti. Visi jie buvo sutelkę nemažas pajėgas Prancūzijos kampanijai, ir iš šių karių iškart buvo galima sudaryti kariuomenę. Škotijoje neramumų jau buvo, ką parodė ir įsiveržimas šiaurėje dar iki sąmokslo atskleidimo likus devynioms dienoms. Škotijos karalius tuo metu buvo laikomas belaisviu Londono Toweryje ir bendrininkams taip pat galėjo praversti. Be to visi sąmokslininkai savo bazes turėjo šiaurėje, o dalis riterių, manoma, vis dar prijautė lolardams.

Kokios galėjo būti sąmokslo pasekmės? Geriausiu atveju į pavojų būtų buvusi pastatyta Agincourto kampanija, o karalius būtų priverstas į Angliją grįžti, kur vyktų pilietinis karas, paremtas neatvirais koviniais veiksmais. Blogiausiu atveju pilietinis karas galėjo nuversti Lankasterių dinastiją. Sąmokslininkai ketino sustiprinti jau esančius nepasitenkinimo esama padėtimi šaltinius, o dauguma jų planų atspindėjo sukilimus vykusius valdant Henrikui IV. Vis dėlto galima spėti, kad bendrininkų ketinimai negalėjo žengti toliau planavimo stadijos. Henrikas V ėmėsi prieš juos veiksmų, kurie, jo nuomone, pagal aplinkybes buvo vieninteliai galimi, nors šiandieniniams istorikams ir gali pasirodyti pernelyg griežti.

Labiausiai šioje Southamptono sąmokslo istorijoje ironiška yra tai, kad būtent vieno iš jos dalyvių, Cambridge’o sūnus, Jorko hercogas Ričardas ir jo vaikai sėkmingai nuvertė ir nužudė paskutinįjį karalių iš Lankasterių dinastijos, Henriko V sūnų, o patys atsisėdo į sostą. Jų ryšys su Edmundu Mortimeriu (atskleidusiu Southamptono sąmokslą ir taip pasmerkusiu Cambridge’ą) leido jiems pretenduoti į Anglijos karūną. Rožių karų Jorkai sunaikino Lankasterių dinastiją ir būtent jų kraujas teka visų Anglijos monarchų gyslomis nuo pat 1460 m.

This entry was posted in Politika and tagged , , , , , , , , , . Bookmark the permalink.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *