Viduramžių futbolas

Futbolas XIX a.

Viduramžiais pramogos ir žaidimai užėmė ne mažiausiai svarbią gyvenimo dalį. Ar tai būtų riterių turnyrai, ar medžioklės, ar kūjo mėtymai, ar žaidimai kamuoliu tokie įvykiai sutraukdavo daugelį. Tarp tokių laisvalaikio leidimo būdų patenka ir futbolas. Nors nuo šiuolaikinio sporto tuo pačiu pavadinimu jis ir gerokai skiriasi ( kaip teisingai pastebėjo troy, yra labiau panašus į šiandieninį regbį, o Gruzijoje žaidžiamas labai panašus žaidimas Lelo), šiokių tokių panašumų esama, tad Europos čempionato proga siūlau susipažinti, kaip buvo sportuojama prieš kelis šimtus metų. Tiesa, dalis šio aprašymo galbūt labiau tinka naujųjų laikų pradžiai, kadangi šaltinių trūkumas riboja nuodugnią šio žaidimo Viduramžiais analizę (taip pat ir iliustracijos yra iš vėlesnio laikotarpio). Vis dėlto vargu ar žaidimo principai būtų gana greitai labai smarkiai pakitę.

Jau antikiniame pasaulyje žaidimai kamuoliu buvo gana paplitę. Romėnai turėjo harpastum, graikai – ἁρπαστόν, o viduramžiškieji žaidimai kamuoliu (tikėtina, kad Europa su jais susipažino būtent per romėnus) minimi nuo IX a. Didžiausia problema, bandant juos aprašyti yra tai, kad tenka remtis įvariuose tekstuose (dažnai pakankamai tolimuose tiek erdvės, tiek laiko požiūriu) pateikiamomis užuominomis apie šias pramogas. Taisyklių (kurių beveik nebuvo) rinkinių, rungtynių statistikos ar išsamios analizės, deja, nerasi, tačiau bendrą vaizdą apie viduramžiškąjį futbolą susidaryti galima.

Ankstyviausios užuominos apie žaidimus kamuoliu tiesiog konstatuoja patį žaidimo faktą, mini žaidžiantį jaunimą, stebimą vyresniųjų, tačiau aprašymai labai skurdūs. Vėliau atsiranda įrašai teisinėse bylose (dėl sužalojimų ar nužudymų), įsakai, draudžiantys užsiimti šiuo sportu dėl kylančių neramumų. Geoffrey Chauceris taip pat mini žaidimą savo Kenterberio pasakojimuose: he rolleth under foot as doth the ball. Laikui bėgant viduramžiškasis futbolas minėtas vis dažniau ir galima susidaryti kiek išsamesnį vaizdą.

Kamuolį neretai atstodavo išpūsta kiaulės pūslė, aptraukta oda. Taip pat dažnai naudoti ir kiti panašaus dydžio, daugiau mažiau apvalūs odiniai daiktai, pavyzdžiui, nedideli maišai vynui ar net mediniai kamuoliai. Tiesa šiuo atveju ne tokia įdomi kaip legenda, anot kurios, keletas darbininkų besidarbuodami atkasė danų vikingo palaikus ir iš neturėjimo ką veikti ėmė spardyti kario kaukolę. Jaunimas vėliau tokiai savotiškai pramogai dar susigalvojo ir taisykles, o vargšo dano kaukolę pakeitė kamuolys. Nors tai ir tėra legenda, kicking the Dane’s head rado savo vietą liaudies kultūroje ir eilėraštukuose vaikams.

Žaidimo tikslas būdavo kamuolį nugabenti prie priešininko komandos vartų. Angliškas žodis goal yra kilęs būtent nuo stulpelių skirtų pažymėti vietą, kur reikia nusivaryti kamuolį. Tiesa, vartai nebūtinai turėjo būti pažymėti kuolais. Juos puikiaisiai atstodavo ir sienos, upės ar kiti aplinkos elementai. Atstumas tarp vartų būdavo pakankamai įvairus: nuo poros gatvių, iki viso miesto ar užmiesčio. Mačas galėdavo trukti labai ilgai, kartais net ir šešias valandas. Skirtingose vietose taisyklės taip pat būdavo nevienodos. Vienur toleruojamos būdavo tik imtynės, kitur buvo leidžiamas ir apsikumščiavimas. Varžybų dalyviai tuo mielai naudojosi, mat prisidengiant sportiniu azartu būdavo galima pamėginti ir suvesti senas sąskaitas, ne tik pelnyti įvartį. Vėlesniais laikais smurto pasitaikydavo neką mažiau. Štai 1601 m. rungtynėse Berwicke škotai, kovodami dėl pergalės, panaudojo net šaunamuosius ginklus. Panašus sportas buvo populiarus ir Prancūzijoje, kur jis vadinosi la soule (valstiečiai sakydavo la choule). Vėlesniais amžiais, jau po Viduramžių, Normandijoje žaidime kartais dalyvaudavo ir 700-800 žaidėjų, o žiūrovų galėdavo susirinkti net keli tūkstančiai. Griežtos taisyklės kamuolį varytis vien kojomis nebuvo. Nešimas rankomis ar mušimas lazdomis taip pat buvo leidžiamas. Netrūkdavo ir sukčiavimo, kuomet kamuoliai buvo prapjaunami, išardomi ir slepiami po drabužiais, siekiant juos iki vartų nunešti nepastebėtus.

Futbolas XVIII a.

Varžybos paprastai vykdavo religinių švenčių metu, ypač dažnai dieną prieš Gavėnios pradžią, t.y. per mūsiškas Užgavėnes. Šią dieną žaisdavo suaugę, o per kitą, Pelenų dieną, jau vaikai. Tai, kad pats sportas turėjo ritualinių elementų, sietinų su derlingumu, rodo ne tik jo ir pavasarinių švenčių ryšys, bet ir kitos tradicijos. Pavyzdžiui, Normandijoje žaidimo pradžioje kamuolį paprastai įmesdavo paskutinė ištekėjusi bendruomenės moteris, tikėta, kad laimėtojų derlius bus geresnis. Rungtynėse galėdavo dalyvauti ir šimtai žmonių, o komandas sudarydavo skirtingų gildijų, parapijų atstovai. Galimos buvo ir kitokios kombinacijos. Vienas iš įdomesnių pavyzdžių galėtų būti žaidėjų pasidalinimas pagal šeimyninę padėtį, vedę vyrai rungdavosi vienoje, o nevedę kitoje pusėje.

Kaip jau minėta, nemaža dalis šaltinių pasakoja, kas ir kaip per varžybas buvo nužudytas priešininkų komandos atstovų. Pavyzdžiui, vienas iš žaidėjų 1280 m. Newcastle per rungtynes buvo paprasčiausiai “netyčia” nudurtas. Apsiginklavimas kovai skirtomis lazdomis ar net lankais taip pat pasitaikydavo ne taip jau retai. Dėl to nei kiek nenuostabu, kad valdovai ne kartą mėgino šią smurto nestokojančią pramogą uždrausti: 1314 m. tai padarė Londono meras, Prancūzijoje panašų nutarimą priėmė Karolis V ir tai tik pora pavyzdžių iš daugelio galimų. Štai Jokūbas I rašė: nuo šito aš draudžiu visokias grubias ir žiaurias mankštas, tokias kaip futbolas [foote-ball], labiau tinkamas žaidėjų luošinimui nei lavinimui. Vienas XVI a. žiūrovas rungtynes apibūdino taip: Daug žalos buvo padaryta: daugelis buvo apkvaitę, kai kurių kūnai sudaužyti ir sumušti, kai kurių rankos, galvos ar kojos sulaužytos, o kiti buvo dar kitaip sužaloti ar jų gyvybės atsidurė pavojuje.

Belieka pasidžiaugti, kad šiomis dienomis futbolas tapo gerokai taikesniu sportu (nors kai kurie sirgaliai ir bando sugrįžti prie senųjų papročių), tačiau neveltui sportinė terminologija siejasi su karo sfera. Populiariausio pasaulyje žaidimo ištakos irgi buvo ganėtinai kruvinos ir kovingos.

This entry was posted in Kasdienybė and tagged , , , . Bookmark the permalink.

2 Responses to Viduramžių futbolas

  1. troy says:

    Gal reiktų patikslinti kad tai greičiau regbio protėvis- viduramžių futbolas.
    Šiaip šis aprašytas sportas ir dabar dar žaidžiamas Gruzijoje – Lelo. Kaimas prieš kaimą.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *