Vedybos Viduramžiais

Viduramžių vestuvės.

Viduramžių pradžioje, Europoje susidūrus viduržemiškajai judėjo-krikščioniškai, taip pat paveiktai ir romėnų, bei šiaurietiškoms barbarų genčių kultūroms, įvyko ir skirtingų socialinių sistemų susidūrimas. Ne išimtis čia ir santuokos institutas, kurio sampratos jose buvo ganėtinai skirtingos. Kaip knygoje Law and Revolution: The Formation of the Western Legal Tradition nurodo žymus teisininkas Haroldas J. Bermanas, Viduramžiškoji ir iki-krikščioniškos Europos santuokos samprata labai skyrėsi ir pirmaisiais amžiais po Romos imperijos žlugimo tarp jų vyko tam tikra idėjinė kova. Vienoje pusėje buvo gentiniai papročiai su priverstinėmis vedybomis, kai kur poligamija, o kitoje – monogamija ir, bent jau teoriškai, vedybos laisva valia.

Socialiniai pokyčiai, prasidėję XI-XII a., tokie kaip miestų augimas ar sumažėjusi valstybės įtaka Bažnyčiai, lėmė ir ankstesnių socialinių tradicijų pokyčius. Tuo pačiu, reikėjo naujai teisiškai apibrėžti, kas yra galiausiai turėtų būti laikoma ta legalia ir legitimia santuoka. Kaip pagrindinis reikalavimas akcentuota jau ir čia paminėta laisva valia. Teisėtomis vedybomis gali būti tik tokios, kuomet abi pusės su tuo niekeno neverčiamos sutinka. Taip pat kelti ir kiti reikalavimai susiję su amžiumi bei kraujo ryšiais: merginos gali tekėti sulaukusios bent dvylikos, o vaikinai vesti anksčiausiai būdami 14 metų; jaunųjų negali sieti artimesni nei penktos kartos giminystės ryšiai (iki 1215 m. tuoktis negalėdavo giminės per septynias kartas). Vis dėlto vaikų pa(si)žadėjimas tiek aristokratų, tiek valstiečių sluoksniuose buvo toli gražu ne retas reiškinys. Nors esama pavyzdžių, kuomet sutrukdyta keturmečių vestuvėms, sulaukus septynerių tokio laimingo išgelbėjimo tikėtis buvo sunkiau, mat į tokio amžiaus vaikų santuokas jau žvelgta atlaidžiau. Taip pat vedybos leistos tarp skirtingų socialinių grupių atstovų, pavyzdžiui, laisvojo valstiečio ir baudžiauninkės.

Čia reikia pastebėti, kad pačių vedybų metu dvasininko dalyvavimas privalomu padarytas tik Naujųjų laikų pradžioje, XVI a. Iki tol (nuo 1215 m. Laterano susirinkimo) vienintelė iškelta sąlyga, kad pasižadant turi dalyvauti bent koks nors liudininkas, kas taip pat ne visada būdavo įgyvendinama. Po pasižadėjimo vienas kitam turėdavo įvykti ir copula carnalis, t.y. fizinė sueitis. Be jos santuoka galėjo būti laikoma negaliojančia. Taip pat reikia pabrėžti, kad kaip vedybinė priesaika, taip ir lytinis aktas negalėjo būti atliekamas per prievartą, o tik su kitos pusės sutikimu. Antraip vedybos laikomos nepanaudotomis (t.y. ir negaliojančiomis). Be šio vedybų proceso užbaigimo (tad ir impotencijos atveju), jungtuves buvo galima anuliuoti ir laikyti negaliojančomis. Taigi, bendrai galima išskirti tris žingsnius link galiojančios santuokos:

  1. Pasižadėjimas susituokti ateityje. Kitaip tariant susižadėjimas, kurį abipusiu sutarimu galima nutraukti.
  2. Vedybinių pažadų davimas dabartyje, dalyvaujant liudininkui. Tai jau yra santuokinis kontraktas tarp jaunavedžių.
  3. Laisvanoriška fizinė sueitis, panaudojanti (ir legitimuojanti) santuoką.

Be šių punktų nepaisymo, tarp kitų priežasčių, kurios taip pat laikytos pakankamomis sąjungos anuliavimui buvo ir vienos iš pusių tikrosios tapatybės nuslėpimas, kokių nors rimtų fizinių trūkumų ar kitos reikšmingos informacijos nutylėjimas, vienos iš pusių nebuvimas krikščionimi (eretikai ir ekskomunikutieji legaliai tuoktis galėjo). Be to, nors laisvas sutikimas tuoktis buvo būtina sąlyga, jos, aišku, ne visuomet buvo laikomasi. Šeimos dažnai susitardavo, ką už ko išleis, atsižvelgdamos į turtinius-ekonominius interesus. Kaip anglų vienuolis ir kronikininkas Robertas Mannyngas rašo Handlyng Sinne, vedybos dėl turto (pavyzdžiui, galvijų) yra neteisingos ir teks dėl to gailėtis. Tad nors bendrai idėjų lygmenyje laisvanoriškumo svarba ir pabrėžta, praktiškai į ją, kaip ir į kitus teisinius principus, atsižvelgiama buvo toli gražu ne visada.

Vedybas ne iš teisinės, o iš paprotinės pusės apžvelgia Frances ir Joseph Gies. Anot jų, kaimuose tradiciškai įžadai buvo duodami prie bažnyčios durų, tačiau nemažai būdavo duodama ir kitur: miškuose, laukuose, namuose, užeigose ar, galų gale, lovose. Esant tokiai plonai ir sunkiai nubrėžiamai ribai tarp vedybinio ir nevedybinio gyvenimo, bent jau kaimuose į nesantuokinius ryšius buvo žiūrima pakankamai liberaliai. Tiesa, už tai būdavo skiriamos baudos, bet tokie santykiai dažnai paprasčiausiai niekam nerūpėdavo ir vėliau už tokios informacijos slėpimą ar pražiūrėjimą baudas gaudavo su teisės priežiūra susiję asmenys. Daugiau nepalankiau buvo žiūrima į svetimavimą bei bigamiją, kadangi tai kėlė tiesioginį pavojų jau esamoms šeimoms. Daugpatystė jau buvo laikoma pakankama priežastimi santuokos anuliavimui, tačiau bendrai skyrybų atvejai tarp valstiečių pasitaikydavo retai. Viena iš to priežasčių buvo ir procedūrų kainų neįkandamumas, jei skirtasi dėl menkesnių antrosios pusės prasikaltimų.

Portugalijos ir Algarvės karaliaus Jono I vestuvės.

Kiek kitokia tradicija susiklostė tarp turtingesniųjų klasių atstovų, mat čia teisiniai veiksmai vaidino daug didesnį vaidmenį. Pirma reikėdavo priimti susitarimą dėl kraičio, kas šiuo atveju buvo ypač aktualu dėl to paties tarpšeimyninio vestuvių planavimo iš išskaičiavimo. Tuomet pora turėdavo susižadėti, duodama priesaiką į ateitį. Vestuviu metu ji kartojama, tačiau jau kalbant esamuoju laiku. Nors privalomo reikalavimo ceremonijoje dalyvauti dvasininkui vis dar nėra, tačiau paprastai vedybos nuo bažnyčios neatsiejamos ir prisiekiama kunigo akivaizdoje. Žinoma, po to jau seka vestuvinis pokylis.

This entry was posted in Kasdienybė and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink.

4 Responses to Vedybos Viduramžiais

  1. Giedrė says:

    Ne taip smarkiai viskas ir pasikeitė, kai pagalvoji.

  2. k says:

    Įdomus straipsnis, tik vienas dalykas: Bažnyčios teisėje lytinis sutuoktinių aktas lietuviškai vadinamas santuokos “panaudojimu”, o ne “patvirtinimu”, jei Autorius turėjo mintyje “matrimonium consummatum”.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *