Vikingai Amerikoje

Snoris, Karlsefnio sūnus, gimė pirmąjį rudenį ir, kai pradėjo kelionę namo, buvo trijų metų amžiaus. Dabar, kai išplaukė iš Vinlando, pučiant pietų vėjui, jie pasiekė Marklandą ir ten rado penkis skrælingar. Vienas buvo barzdotas vyras, dvi moterys ir du vaikai.
Eriko Raudonojo saga

Vikingų ekspedicijos Šiaurės Atlante.

Aukščiau pateikta ištrauka iš senovės skandinavų Eriko Raudonojo sagos, kurios seniausi žinomi rašyti variantai datuojami XIV-XV a. Šiame kūrinyje pasakojama apie vikingų tyrinėjimus vakarinėje Šiaurės Atlanto dalyje, kuomet Eriko Raudonojo tėvas Thorvaldo Asvaldssonas už nužudymą buvo ištremtas iš Norvegijos. Pradžioje šeima įsikūrė Islandijoje ir viskas klojosi daugmaž gerai, kol nepaaugo pats Erikas. Šis pasekė tėvo pėdomis, tad netrukus buvo ištremtas ir iš naujųjų namų. Taip, anot sagos, 982 m. garsusis keliautojas išplaukė į Vakarus, iš kur jau buvo atkeliavę pasakojimai apie ten esantį nepažįstamą kraštą. Priplaukęs jį, Erikas Raudonasis ištyrinėjo pakrantę ir šalį pavadino Grœnland arba Grenlandija. Grįžęs į Islandiją jis įtikino pakankamai žmonių leistis su juo į kelionę ir įsikurti naujojoje saloje. Čia įkurtoje kolonijoje gyveno keli tūkstančiai žmonių, o ji pati skirstoma į dvi dalis, rytinę ir vakarinę. Vis dėlto, vien šia sala neapsiribota ir pateiktoje sagos ištraukoje minima, ne Grenlandija, o Vinlando ir Marklando kraštai. Kur jie galėtų būti?

Žinant, kad Grenlandijos kolonija gyvavo maždaug penkis šimtmečius, neatrodo keista, jog tenykščiai vikingai galėjo pasiekti ir Šiaurės Amerikos žemyną. Turbūt nenustebins ir tai, kad ir čia savo ranką pridėjo keliautojų Thorvaldo ir Eriko giminė. Anot pasakojimų, būtent pastarojo sūnus Leifas Eriksonas pirmasis išvyko tyrinėti naujų, vakaruose esančių kraštų. Nors manoma, kad dar gerokai anksčiau, vos įkūrus koloniją, Šiaurės Amerikos krantai buvo pastebėti, tačiau naujai pastatytos nedidelės gyvenvietės dar negalėjo sau leisti vykdyti ekspedicijų į tolimesnius kraštus. Galiausiai toks žygis buvo surengtas tik jau pasibaigus pirmajam tūkstantmečiui.

Kaip nurodo Birgitta Wallace, egzistuoja dvi pagrindinės keliones į Vinlandą aprašantys istoriniai-literatūriniai kūriniai: Eriko Raudonojo saga bei Grenlandiečių saga. Nors jų tekstai atrodo labai aiškūs ir yra pakankamai deskriptyvūs, dėl ko seniau dažnai laikyti visiškai patikimais, jų turinys ir archeologinių bei antropologiniai tyrimų rezultatai ne visada sutampa. Be to ir pačios sagos viena kitai ne vienoje vietoje prieštarauja, kadangi buvo sukurtos taip, kad atitiktų politines realijas ir svarbių tuometinių veikėjų interesus ar siekiant išaukštinti savosios giminės indėlį į naujų žemių kolonizavimą. Vis dėlto bendri jų bruožai sutampa ir tarpusavyje, ir su iš kitų šaltinių surinktais duomenimis. Iš viso šiuose pasakojimuose be Grenlandijos aprašomi trys skirtingi kraštai, esantys Šiaurės Vakarų Atlanto regione. Be jau minėtų Marklando bei Vinlando taip pat sagose yra ir Hellulando vardas. Nors visos šios vietos vikingų buvo aplankytos, labai trumpai gyvavusią koloniją bandyta įkurti tik Vinlande ir ilgą laiką buvo nesutariama, kuri tiksliai geografinė vietovė tai galėtų būti.

Rekonstruotas vikingų būstas L’Anse aux Meadows.

Sekant pasakojimą, tampa aišku, kad pirmiausia buvo aplankytas Hellulandas, plika uolėta žemė. Sprendžiant iš turimų šaltinių, galima teigti, kad omenyje turėta Bafino sala.  Tuomet Marklandas greičiausiai buvo Labradoro pakrantė, o Vinlandas – Newfoundlando sala. Taip galima spėti dar ir dėl to, kad būtent joje yra viena iš svarbiausių archeologinių kasinėjimų vietų, leidžiančių daugiau sužinoti apie vikingų ekspedicijas Šiaurės Amerikoje. Tai yra L’Anse aux Meadows, šiauriausias Newfoundlando salos taškas. Nors bendrai čia archeologų atrasta gyvenvietė primena tradicines Islandijos ir Grenlandijos gyvenvietes, egzistuoja ir skirtumų. Visų pirma, nėra išlikę tvartų pėdsakų, vadinasi, čia gyvūnai auginami nebuvo. Be to, nerasta ir prijaukintų gyvūnų kaulų ar kitų galimos gyvulininkystės ženklų. Apskritai, visas kaimelis buvo sudarytas vien iš gyvenamųjų būstų, kas jį daro unikaliu, lyginant su kitomis senovės skandinavų gyvenvetėmis. Be vikingų daiktų taip pat rasta ir vietinių gyventojų pėdsakų.

Anot Wallace, šie namai buvo tinkami gyventi visus metus, tad mini-kolonija veikiausiai buvo nuolatinė. Kadangi, ji buvo įkurta pakrantėje, pagrindinės jos funkcijos turėjo būti susijusios su jūra, galimai ir su resursų tiekimu kolonijai Grenlandijoje. Be to, dalinai gyvenvietės paskirtį išduoda ir regiono pavadinimas. Kodėl Vinlandas? Vėlgi, kaip teigia Wallace, termino vínvíð (vynuogių medžiai) naudojimas sagose trikdė daugelį mokslininkų, o kai kurie iš jų netgi įsivaizdavo vynuogynus […] Atsakymas gerokai paprastesnis. Būdamos laukinės, vynuogės auga tarp virstančių medžių, kur jos lipa kamienais iki pat viršūnių. Kitaip tariant, tai būta ne domestikuotų, o laukinių vynuogių, kurias mini ir vėlesnių laikų keliautojai, aprašydami Šiaurės Rytų Kanados pakrantes. Vynas tuo metu tarp vikingų buvo prabangos gėrimas, leidęs jo turėtojams užsitikrinti aukštą socialinę padėtį tuometinėje Grenlandijos kolonijoje, kuo turėjo mėginti pasinaudoti gyvenviečių įkūrėjo Eriko Raudonojo giminė. Kita vertus, egzistuoja ir teorija, kuri teigia, kad Vinlandas, dėl žodžio vin dviprasmiškumo, iš tiesų reiškia pievų, o ne vyno kraštą.

Jeigu šioje vietoje yra rasti nuolatinės, nors ir trumpai gyvavusios, gyvenvietės pėdsakai, tai į kitas Šiaurės Amerikos dalis vikingai atkeliaudavo geriausiu atveju laikinai, ieškodami resursų. Pavyzdžiui, Grenlandijoje buvo pakankamai nedaug medžių, tad mediena galėjo būti viena iš trumpų išvykų į žemyną priežasčių, tad Merklandas ir Hullulandas taip ir liko senovės skandinavų mažiau ištirtais ir neapgyvendintais, nors archeologinių radinių, susijusių su vikingais, ten ir esama.

Skálholt žemėlapis, vaizduojantis vikingų atrastas žemes. (XVII a. daryta XVI a. neišlikusio originalo kopija)

Atskira tema yra skraelingų (taip vikingai vadino vietinius gyventojus) ir senovės skandinavų santykiai. Terminas skraelingi buvo taikomas visoms regione gyvenusioms etninėms grupėms: tulių, dorseto kultūroms, beotukų ir inuitų tautelėms. Tiesa, dėl trūkumo archeologinių radinių, rodančių tiesioginius vikingų kontaktus su vietiniais, negalime būti tikri, kad buvo sutiktos visos paminėtos grupės. Dėl to pagrindiniu, nors ir nelabai patikimu šaltiniu, lieka jau minėtos sagos. Nors ir esama pėdsakų bei radinių, leidžiančių teigti, kad būta ir taikaus sambūvio su vietiniais gyventojais, būta ir daug konfliktų, kurie galėjo tapti viena iš vikingų nesugebėjimo įsitvirtinti Newfoundlande ir žemyne priežasčių. Kaip pasakojama Eriko Raudonojo sagoje, ryžtingiausiai kolonizuoti Šiaurės Ameriką mėginęs Thorfinnas Karlsefnis buvo užpultas vietinių ir turėjo pasitraukti. Nors pirma skraelingai buvo priversti bėgti, greitai grįžo didesnis jų būrys ir:

tai [vietinių puolimas] taip labai išgąsdino Karlsefnį ir jo žmones, kad vienintelė jų reakcija buvo atsitraukti aukštyn palei upę, kadangi atrodė, jog minios skraelingų juos spaudžia iš visų pusių. Ir jie nesustojo, kol nepasiekė stačių uolų.

Vikingų karius sugėdino ir Eriko Raudonojo dukra Freydis, nepabijojusi stoti prieš atsivejančius vietinius ir, prieš pat jiems priartėjant, nusižudžiusi, kas skraelingus labai išgąsdino, ir jie atsitraukė. Tos dienos įvykiai privertė Karlsefnį nutarti, kad:

nors kraštas ir gali būti tinkamas bei geras, visuomet karu ir pavojumi grasintų tie, kurie čia gyveno prieš jiems [vikingams] atvykstant. Tad jie pasiruošė išvykti, norėdami parkeliauti į savąjį kraštą.

Taip pat reikia pastebėti, kad ne vien europietiškuose pasakojimuose atsirado užuominos apie tai, kas vėliau buvo pavadinta Šiaurės Amerikos žemynu, bet ir to krašto žodinėje tradicijoje išliko istorijų apie susidūrimus su Kavdlunait. Tokį vardą jie davė atvykėliams iš Šiaurės Europos. Čia taip pat esama tiek istorijų apie labai draugiškus santykius, tiek apie konfliktus. Žinoma, istorijos užrašytos gana vėlai, tad per kelis šimtmečius galėjo nemažai pasikeisti.

Nuolatinė puldinėjimų grėsmė nedidelėms kolonistų grupelėms buvo per daug didelė ir dėl tokios rizikos nuolatinės gyvenvietės tapo neįgyvendinama svajone. Vikingų kolonijos  Grenlandijoje taip pat nebuvo amžinos – vėliausi radiniai priskiriami pirmai XV a. pusei. Pačioje ekspedicijų pradžioje, IX-XI a., įvykęs sąlyginis orų atšilimas leido vikingams tyrinėti iki tol nelankytas teritorijas ir apgyvendinti anksčiau nematytas žemes. Tuo tarpu šių kolonijų ištuštėjimą galėjo lemti būtent atvėsęs klimatas, gerokai apsunkinęs gyvenimą šioje saloje. Žinoma, negalima pamiršti ir galimų puldinėjimų iš Amerikos žemyno.

This entry was posted in Kelionės and tagged , , , , , . Bookmark the permalink.

2 Responses to Vikingai Amerikoje

  1. Shvitripopiergaila says:

    „– vėliausi radiniai priskiriami XV a. pusei. “
    kuriai pusei, pirmai ar antrai?

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *