Apie vikingų žudynes Anglijoje

Karalius Aethelredas II.

2009 m. birželį Dorsete, netoli Weymoutho, buvo rasti 51 žmogaus palaikai. Atlikus jų amžiaus matavimą radioaktyviosios anglies metodu, paaiškėjo, kad žmonės gyveno kažkuriuo laikotarpiu tarp 890 m. ir 1034 m. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad šie žmonės, jauni vyrai, buvo nužudyti. Analizė taip pat parodė, kad kilę jie buvo iš Skandinavijos. Kitaip tariant, vikingai (nors esama prasminių skirtumų, dėl paprastumo toliau tekste žodžiai vikingai, skandinavai, danai vartojami kaip sinonimai, nurodantys iš tų kraštų kilusius asmenis).

Tai nei kiek nenuostabu. Dar nuo VIII a. prie Anglijos krantų pasirodydavo vikingai. Pirmasis aprašytas susidūrimas įvyko 793 m., kuomet, kaip pasakoja Alkinas Jorkietis, iš Skandinavijos atkeliavę kariai užpuolė Linisdarfe, sugriovė šv. Kutberto bažnyčią ir išžudė dvasininkus. Nuo tada skandinavų reidai į Albioną ir tęsėsi. Anglosaksų kronikoje aprašomos bent kelios dešimtys tokių susidūrimų. Tad radinys Dorsete kaip ir niekuo nestebina. Galima iškelti teoriją, kad paprasčiausiai vienam plėšikautojų būriui pasisekė mažiau nei kitiems, anglai juos paėmė į nelaisvę ir nužudė.

Anglija IX a.

Vis dėlto reikia prisiminti, kad vikingai neapsiribojo trumpais reidais, kurie buvo skirti vien plėšti. 865 m. saloje išsilaipino didesnė jų armija. Po įvairių kovų ir taikos sutarčių, 884 m. buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį vikingai patys galėjo valdyti Rytinę Angliją. Ši teritorija istorikų vadinama Danelaw (kadangi joje galiojo daniškoji teisė). Tiesa, X a. viduryje šias žemes anglosaksai vėl atsikovojo, ir nors plėšikavimo reidai tebesitęsė, pačioje Anglijoje gyveno ne taip jau mažai atvykėlių. Tad, nors Dorseto radinys leidžia daryti prielaidas apie plėšikų baudimą, galima kelti ir alternatyvią hipotezę, teigiančią, kad buvo susidorota su čia gyvenusiais skandinavais. Nors toks požiūris ir atrodo mažiau pagrįstas, verta atsižvelgti į panašias radimvietes bei politinį kontekstą laikotarpio, kuriame ir gyveno masinėje kapavietėje palaidoti žmonės.

Šiek tiek įdomesnis radinys nei Dorsete buvo atkastas 2008 m. Oksforde, kuomet prieš statant naujus bendrabučius šv. Jono koledžo studentams, buvo pradėti kasinėjimai. Jau pirmą jų dieną atrastas kelių tūkstančių metų senumo religinės paskirties kompleksas. Tiesa, verta prisiminti, kad apie archeologus ir ritualinius radinius sklando plačiai žinomas anekdotas, kad jei radai kažką ir nežinai, kas tai galėtų būti, vadinasi, radinio paskirtis – religinė. Ėmusis nuodugnesnio kasinėjimo, buvo atrasta ir masinė kapavietė. Iš viso rasti 34 – 38 žmonių palaikai. Visi jie turėjo sužalojimo žymių: kas buvo nudurtas, kam sulaužyti kaulai, kam nukirsta galva, dalis buvo apdegę. Skeletų datavimas radioaktyviosios anglies metodu leido padaryti išvadą, kad visi šie žmonės gyveno ne prieš 4000 m., t.y. laikotarpiu, kuriam priskiriama šventykla, o 960-1020 m., Angliją valdant Wessexo dinastijai. Tyrimai parodė, kad visi šie žmonės, 16-35 m. amžiaus vyrai, buvo nužudyti tuo pačiu metu. Tai išskyrė Oksfordo kapavietę iš kitų masinių kapų, kuriuose dažnai laidoti mirties bausmės sulaukę nusikaltėliai. Pastaruosiuose žmonės laidoti ne tik kad skirtingu metu, kartais ir skirtingais šimtmečiais, bet priklausė įvairesnėms grupėms. Taip pat paaiškėjo, kad aukos valgė gerokai daugiau jūrinio maisto nei buvo būdinga to paties laikotarpio anglosaksams. Atsižvelgus į visą tyrimų metu surinktą medžiagą, buvo padaryta išvada, kad palaikai priklausė vikingams. Iš pirmo žvilgsnio radinys gali pasirodyti panašus į Weymoutho. Vis dėlto, faktas, kad kai kurie palaikau buvo apdegę archeologams ir istorikams sukėlė šiek tiek daugiau abejonių dėl paprasto plėšikautojų nubaudimo scenarijaus. Tad kas gi galėjo nutikti Dorsete ir Oksforde (ar, jei ne abiejuose, tai bent jau pastarajame mieste)?

978 m. Anglijos valdovu tapo Æthelredas II Nepasiruošusysis. Nors ši pravardė (angl. the Unready) karaliui ir priskiriama, tikroji jos reikšmė turėtų būti Blogai Patartasis. Senojoje anglų kalboje šio karaliaus vardas skamba kaip Æþelræd Unræd. Pirmoji jo dalis sudaryti iš dviejų žodžių: æðele, reiškiančio kilnus, ir ræd, reiškiančio patarimas. Tuo tarpu unræd senojoje anglų kalboje reiškė blogą (un) patarimą (ræd), dėl ko gavosi šioks toks žodžių žaismas, kuomet vardas ir pravardė vienas kitam prieštarauja, ir turėjo atspindėti prastas karaliui artimo rato įžvalgas. Unræd pravardėje išliko iki šių dienų, kaip unready, tačiau pats žodis kalboje jau įgijo visai kitokią, neapsiruošusiojo, reikšmę.

Vikingų jūrininkai. XII a.

Æthelredo valdymo pradžioje, po neilgo taikos periodo, vikingai atnaujino plėšikavimo reidus. Susidūrimai ir kovos anglams buvo nesėkmingi, tad 991  m. karalius ėmėsi mokėti duoklę. 994 m. mokėjimai sustojo ir praėjus dar trims metams puldinėjimai atsinaujino. Tuomet anglai vėl pabandė išsipirkti auksu ir sidabru, tačiau vikingai į kalbas nesileido. Æthelredas ėmė baimintis, jog šie planuoja jo ir svarbiausių dvaro žmonių nužudymą, kas būtų palengvinę galimą užkariavimą. Siekdamas kaip nors tam sukliudyti, karalius išleido įsakymą, kuriuo liepė sunaikinti visus saloje gyvenusius atsikėlėlius iš Skandinavijos.  Žinant, kad anglosaksams kovoti su savo priešais sekėsi labai prastai, toks sprendimas gali stebinti. Veikiausiai, išankstinio smūgio planas ir nebūtų sukurtas, jeigu tais pačiais metais Æthelredas nebūtų sudaręs sutarties su Normandija ir vedęs šios kunigaikščio sesers.

Taigi, anot kronikų, 1002 m. lapkričio 13 d., per šv. Brikcijaus (lot. Brictius) šventę, Anglijos karalystėje įvyko skandinavų žudynės. Anglosaksų kronikoje rašoma:

… be to tais pačiais metais karalius davė įsakymą išžudyti visus danus, kurie buvo Anglijoje. Tai buvo padaryta per šv. Brikcijaus dieną, kadangi karaliui buvo pasakyta, jog jie atims gyvybę jam, o po to ir jo patarėjams, ir tada paims karalystę be pasipriešinimo.

Vėlesnis kronikininkas Henrikas iš Huntingtono (1088-1150) įvykį aprašo taip:

Klastingu sąmokslu jis [Aethelredas] įsakė išžudyti visus danus, taikiai gyvenusius Anglijoje, tą pačią dieną, tai yra per šv. Brikcijaus šventę. Apie šį nusikaltimą aš vaikystėje girdėjau senus žmones pasakojant, kad karalius išsiuntinėjo slaptus laiškus į kiekvieną miestą kuriais sekdami anglai arba suluošino nieko neįtarusius danus, arba juos sugavo ir sudegino.

Nėra tiksliai aišku, kokio masto žudynės tai buvo. Nors, kaip matyti iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, nemažai panašaus laikmečio įvykio aprašymų ir piešė didelio susidorojimo vaizdą, vėlesni istorikai dėl įrodymų trūkumo tuo abejojo ir labiau tikėtina laikė versiją, jog tai buvo lokalesnis potencialiai pavojingų asmenų išžudymas. Weymoutho ir Oksfordo radiniai pastarajai pozicijai suteikia daugiau svorio. Oksfordo radimvietė yra ypač įdomi, nes yra išlikusi karališkoji Æthelredo chartija iš 1004 m., kuria nurodyta atstatyti šv. Frideswide’o bažnyčią Oksforde. Šiame dokumente rašoma, kad ankstesnioji bažnyčia buvo sudeginta, kuomet per skandinavų žudynes šie, išlaužę pastato duris, nutarė jame ieškoti prieglobsčio. Nors dar VII a. pradžioje karalius Ethelbertas prieglobsčio statusą apibrėžė teisėje, miestelėnų tai nesujaudino, kaip neišgąsdino savo pačių šventovės sunaikinimas, ir bažnyčia buvo sudeginta. Būtent nudegimų žymės matyti ir ant 2008 m. archeologų atkastų kūnų, dėl ko galima manyti šią istorija esant tikra. Kita vertus, lieka klausimas, kodėl kartu nerasta ir moterų (taip ir Gunhildos) bei vaikų palaikų.

Tad ką gi galiausiai sako Weymoutho ir Oksfordo kapavietės? Nieko tikro. Abiem atvejais tai gali būti aukos susidorojimo su plėšikais ar pirkliais. Vis dėlto, jų mirties data, o Oksfordo atveju ir aplinkybės, leidžia daryti prielaidą, kad egzekucijos galėjo būti susijusios su dokumentuose minimu 1002 m. karaliaus Æthelredo nurodymu susidoroti su vietiniais danais.

Nors taip ir lieka neaišku, kas iš tiesų tą dieną nutiko ir kokio masto buvo vykdytas skandinavų persekiojimas, lapkričio 13 d. įvykiai Wessexo dinastijai turėjo rimtų pasekmių. Nors nežinia, kiek tokiuose pasakojimuose tiesos, minima, jog tą dieną buvo nužudyta ir Danijos karaliaus Sveno I Šakiabarzdžio sesuo Gunhilda. Kaip rašo kronikininkas Williamas iš Malmesbury’io (1095/96-1143):

Sveinas I Šakiabarzdis

Svenas buvo iš prigimties žiaurus ir nereikėjo jo daug įtikinėti. Tad ruošdamas laivus jis  paspartino savo kelionę. Sandwichas buvo juo įrengtas uostas, skirtas atkeršyti už seserį Gunhildą. Ši nuostabaus grožio moteris atvyko į Angliją su vyru Pallingu, galingu kilminguoju, ir priimdama krikščionybę tapo Danų taikos garantu. […] įsakė jai su kitais danais nukirsti galvą. Ji pasitikio mirtį drąsiai ir nei pabalo mirdama, nei prarado savo grožį, kuomet jau buvo mirusi ir ištekėjo visas kraujas. Prieš jos akis buvo nužudytas jos vyras, o jos malonaus būdo sūnus buvo pervertas keturiomis ietimis.

Tačiau net jei Gunhildos mirtis ir nebuvo tokia, kitos vikingų aukos taip pat turėjo supykdyti Daniją. Nors 1003 m. puolimas ir nebuvo didelis, Sveinas nenuleido rankų toliau rengė žygius į Angliją. 1013 m. jis vėl įsiveržė į šią šalį ir jau ganėtinai sėkmingai. Didesnis pasipriešinimas sutiktas Londone, tačiau ir jis buvo gana nesunkiai palaužtas. Pabėgus Æthelredui Sveinas 1013 m. šv. Kalėdų dieną pasiskelbė Anglijos valdovu, taip tapdamas pirmuoju šią šalį valdžiusiu Knutlingu. Tačiau ilgai valdyti jam nebuvo lemta. Prabėgus vos daugiau nei mėnesiui, 1014 m. vasario 3 d. jis mirė, buvo balzamuotas ir grąžintas į Daniją. Æthelredas grįžo į sostą, tačiau taikos nesulaukė ir toliau kovojo su vikingais, šį kartą su Sveno sūnumi Knutu Didžiuoju. 1016 m. Anglijos karalius mirė, o dar tais pačiais metais sostą užėmė tas pats Knutas. Skandinavai Angliją valdė iki 1042 m., kuomet grįžo Wessexo dinastija, tačiau išvarginta nuolatinių kovų ji nebesugebėjo rimtai pasipriešinti naujam iššūkiui iš Normandijos, ir 1066 m. Anglijos karaliumi tapo Vilhelmas Užkariautojas.

This entry was posted in Politika and tagged , , , , , , , . Bookmark the permalink.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *