Apie Raudonąsias vestuves, Juoduosius pietus ir svetingumą

Juodųjų Douglasų škotiškasis tartanas.

Vienas iš esminių trečiosios G.R.R. Martino knygos (ar trečiojo sezono, jei žiūrite serialą) iš sagos The Song of Ice and Fire įvykių – Raudonosios vestuvės. Ne paslaptis, kad autorius dažnai prototipų savo personažams ieško Viduramžių istorijoje, o kai kurie įvykiai taip pat įkvėpti tikrų nutikimų. Raudonosios vestuvės čia ne išimtis. Nors šis įrašas ir apie XV a. vidurio Škotiją, o ne Westeros šeimų karus, vis tiek jaučiu pareigą įspėti, kad, jei dar nežinote, kas per daiktas tos vestuvės, po šio įrašo perskaitymo intriga skaitant knygas ar žiūrint serialą gali sumažėti. Kita vertus, matant kaip socialiniuose tinkluose žmonės skundžiasi, stebisi ir piktinasi, visi viską jau ir taip turėtų žinoti. O dabar laikas persikelti į su anglais kovojančią, vidinių klanų nesutarimų ir dinastinių problemų kamuojamą XIV a. pabaigos – XV a. pradžios Škotiją.

1390 m. šios šalies valdovu tapo Robertas III, antrasis valdovas iš Stewartų giminės. Vis dėlto realią valdžią šalyje turėjo jo brolis Albanio kunigaikščio Robertas (tikrasis Roberto III vardas buvo Johnas). Karalius, bijodamas, galima susidorojimo su jaunesniuoju sūnumi, vėliau tapusiu Jokūbu I, išsiuntė šį į Prancūziją. Kelionė nebuvo laiminga, mat anglams būsimąjį Škotijos valdovą pavyko paimti į nelaisvę ir joje, reikalaujant išpirkos, išlaikyti net aštuonioliką metų. Roberto III baimė dėl sūnaus gyvybės turėjo pagrindo, mat jo vyresnysis sūnus, Davidas buvo suimtas Olbanio kunigaikščio nurodymu ir 1402 m. mirė kalėjime. Robertas III mirė 1406 m. ir iki pat 1424 m., kuomet už Jokūbą I buvo sumokėta išpirką, šalį valdė regentai.

Tarp karalių ir vietinių kilmingųjų buvo susiklostę įtempti santykiai. Pirmasis valdovas iš Stewartų dinastijos, Robertas II, vykdydamas savo politiką vietiniam elitui suteikė gana dideles galias, dėl ko šių įtaka išaugo. Ypač didelę galią XV a. pradžioje įgijo Douglasų klanas, kuris dar 1403 m. vedybų dėka suartėjo su karališkąja šeima, o Jokūbui I esant anglų nelaisvėje, šio klano atstovas buvo įtrauktas ir į minėtą valdančiųjų regentų tarybą. Dėl smarkiai išaugusios Douglasų galios konkurentai ėmė kurti planus, kaip būtų galima šią giminę susilpninti. Klano įtaką sustiprino ir tai, kad 1437 m. mirus Jokūbai I, sostą užėmė jo sūnus Jokūbas II, kuriam tuomet tebuvo šešeri metai. Iki 1439 m. realiai už šalies valdymą atsakingas buvo karaliaus pusbrolis Archibaldas Douglasas, penktasis Douglaso grafas. Tačiau po šio mirties funkcijas perėmė Williamas Crichtonas, pirmasis Crichtono lordas ir seras Aleksandras Livingstonas iš Callendaro. Tuo tarpu Douglasų klanui vadovauti ėmė šeštasis Douglaso grafas, Williamas, tuo metu dar tik paauglys. Baiminantis, kad šis klanas gali mėginti atgauti karaliui turėtą įtaką, kuomet dar buvo gyvas Archibaldas, nutarta naujojo grafo atsikratyti.

Williamo, šeštojo Douglaso grafo, herbas

1440 m. šešiolikmetis Williamas Douglasas ir jo jaunesnis brolis Davidas buvo pakviesti į Edinburgo pilį papietauti su vos dešimties sulaukusiu karaliumi Jokūbu II. Pietūs įvyko lapkričio 24 d. Anot legendos, puota prasidėjo kaip įprasta, jaunieji Douglasų klano atstovai greitai rado bendrą kalbą su karaliumi, o manydami, kad kaip svečiams jiems negali būti padaryta nieko blogo, jokių nemalonių netikėtumų nelaukė. Vietoje The Rains of Castamere dainos, puotai artėjant prie pabaigos, į menę buvo įnešta ir ant stalo padėta juodo jaučio galva, kaip ženklas, jog pagrindiniai puotos svečiai pasmerkiami mirčiai. Čia galima paminėti, kad Douglasų klanas turėjo dvi linijas – juodąją ir raudonąją. Williamas bei Davidas priklausė pirmajai. Nepaisant jaunojo karaliaus protestų, broliai buvo suimti, ištempti į lauką, kur įvyko parodijuotas teismas. Pripažinus juos kaltais, abiems iškart nukirstos galvos. Taip pasitikėjimas nerašytomis svetingumo taisyklėmis atnešė nelaimę Douglasų klanui, G.R.R. Martinui Raudonųjų vestuvių idėją, o škotams tokį ketureilį:

Edinburgh castle, toun, and tower,
God grant ye sink for sin;
And that even for the black-dinner,
Earl Douglas gat therin

Edinburgo pilis

Douglasai pamėgino atkeršyti, tačiau nesėkmingai – gudrių Williamo Crichtono ėjimų dėka tolesnis konflikto eskalavimas klanui būtų reiškęs iššūkio metimą pačiam karaliui. Apsiautus Edinburgo pilį Crichtonas ją tiesiog perdavė valdyti Jokūbui II ir bet kokia tolesnė apgultis būtų traktuojama kaip priešinimasis karūnai.  Be to, naujuoju Douglaso grafu tapęs nužudytųjų dėdė didelių keršto planų nepuoselėjo, dėl ko galima įtarti ir jį prisidėjus prie sąmokslo. Vis dėlto, nors tokie įtarimai ir gali kristi ant šio veikėjo, visai tikslių ir nenuginčijamų įrodymų dėl to, kas suorganizavo Juoduosius pietus nėra. Ar pats pasakojimas apie juodą jaučio galvą yra tikras, taip pat nėra aišku. Labiausiai tikėtina, kad šis elementas į istoriją įterptas tiesiog dėl didesnio įspūdžio. Kad pasakojant įspūdingiau skambėtų ir sukeltų didesnį pasipiktinimą svetingumo laužytojams. Tikrai tėra žinoma tik tai, kad jaunieji Douglasai buvo suimti atvykę į pilį ir jiems įvykdytos mirties bausmės, apkaltinus išdavyste, o jų patarėjui serui Malcolmui Flemingui iš Cumbernauldo galva nukrist keturiomis dienomis vėliau. Auchinlecko kronika teužsimena tik tiek, kad Douglaso grafas Williamas, Archibaldo sūnus, ir jo brolis Davidas Douglas buvo pasmerkti mirčiai Edinburge.

Douglasų klanui Juodaisiais pietumis bėdos nesibaigė. Kadangi jis ir toliau išsaugojo pakankamai didelę galią, karalius Jokūbas II nutarė ją sumažinti. 1452 m. jis pakvietė tuometinį (jau aštuntąjį) Douglaso grafą, Williamą, garantuodamas saugumą. Deja, pastarasis iš savo giminaičių klaidų nepasimokė ir nesitikėdamas būti apgautas atvyko į Edinburgą. Čia jį tuoj pat suėmė ir apkaltino sąmokslu. Galiausiai, ašuntasis Douglaso grafas buvo nudurtas paties karaliaus Jokūbo II. Tarp klano ir karūnas užvirė įnirtinga kova, o 1455 m. Arkinholmo mūšyje juodieji Douglasai buvo galutinai nugalėti. Likusieji pasitraukė Anglijon.

Glen Coe.

Kalbant apie klanų kovas dėl įtakos bei “svetingumą”, verta prisiminti ir jau vėlesniais laikais įvykusias Glencoe skerdynes. 1692 m. vasario 13 d trijose Coe slėnio gyvenvietėse prasidėjo žudynės. Gerbdamas svetingumo tradicijas Glencoe MacDonaldų klanas (dar žinomas kaip MacIainai) likus dvylikai dienų iki šio įvykio apgyvendino kareivius, netilpusius į netoliese buvusį fortą, ir užleido jiems dalį pastatų. Vasario 12 d. naktį kilus didelei pūgai šiems buvo duoti nurodymai susidoroti su nieko blogo neįtariančiais šeimininkais. Rengiant skerdynes didelį vaidmenį suvaidino Campbellų klanas, kuris dėl šio įvykio suteršė savo reputaciją, ir iki pat dabar yra Glencoe tarpeklyje viena iš užeigų turi užrašą No Hawkers or Campbells. Trisdešimt aštuoni MacDonaldai buvo nužudyti, o likę gyvi pabėgo į kalnus. Tad kartais svetingumas koją pakišdavo ne tik svečiams, bet ir juos priimantiems.

This entry was posted in Politika and tagged , , , , , , , , , . Bookmark the permalink.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *