Apie šventojo Guineforto garbinimą

Šv. Kristoforas neretai ikonose vaizduojamas su šuns galva. Tekstas ne apie jį, tačiau kaip iliustracija tinka.

Visais laikais egzistuodavo labai įvairių religinių praktikų, tad nenuostabu, kad ir Viduramžiais pasitaikydavo ir labai neįprastų bei prieštaraujančių dominuojančiam tikėjimui. Kaip jau minėjau straipsnelyje apie raganas, įvairūs vietiniai prietarai susiję su antgamtinėmis būtybės ypač sustiprėja susidūrus skirtingoms religijoms ar bent jau skirtingoms jų kryptims (pavyzdžiui, katalikybei ir protestantizmui). Vienas itin įdomus nestandartinės religinės praktikos atvejis buvo aprašytas XIII a. erezijų nestokojusioje Pietų Prancūzijoje, Dombes miestelyje, dirbusio inkvizitoriaus  Stephani de Borbone (1180-1261). Jis veikale apie prietarus aprašė vieno itin keisto vietinio (taip pat ir Bažnyčios nepatvirtinto) šventojo garbinimą.

Apie šuns Guineforto garbinimą

Šešta, turėčiau kalbėti apie įžeidžiančius prietarus, kurių vieni įžeidžia Dievą, o kiti žmones. Įžeidžia Dievą tie, kuriais garbinami demonai ar kiti padarai, tartum jie būtų dieviški. Tai yra stabmeldystė ir tai, ką daro niekam tikusios burtininkaujančios moterys, siekiančios išganymo per šeivamedžių garbinimą ir aukojimus jiems, per bažnyčių ir šventų relikvijų niekinimą, per vaikų nešimą prie šeivamedžių, skruzdėlynų ar kitų dalykų, kad šie pagydytų.

Šitai neseniai nutiko Liono vyskupijoje, kur, kai pamokslavau prieš pranašavimus ir klausiau išpažinčių, nemažai moterų prisipažino, kad nešė savo vaikus šventajam Guinefortui. Kadangi pamaniau, jog tai būta kokio švento žmogaus, tęsiau savo klausinėjimus ir galiausiai išsiaiškinau, kad tai, tiesą sakant, kurtas, užmuštas kaip toliau aprašyta.

Liono vyskupijoje, netoli uždaro vienuolių kaimelio Neuville, ant Villaro lordo žemės, stovėjo pilis, kurios šeimininkas su žmona susilaukė berniuko. Vieną dieną, kai lordas, jo dama ir auklė buvo išvykę, o kūdikis paliktas vienas lopšyje, didžiulė gyvatę įšliaužė į namus ir prie jo prisiartino. Pamatęs tai paliktas kurtas, ėmė gaudyti gyvatę ir puldamas ją po lopšiu šį sujudino bet pačią gyvatę visą sukandžiojo. Šioji gynėsi, kandžiodama šunį taip pat nuožmiai. Galiausiai šuo ją pribaigė ir numetė tolyn nuo lopšio. Lovelė, grindys ir šuns burna buvo permirkę gyvatės krauju. Kurtas, nors ir buvo sunkiai sužeistas, liko saugoti lopšio. Kai auklė sugrįžo ir visa tai pamatė, pagalvojo, kad šuo prarijo vaiką, ir iš nevilties sušuko. Tai išgirdusi kūdikio motina taip pat pribėgo, pažiūrėjo, pagalvojo tą patį ir taipogi sušuko. Lygiai taip pat ir riteris, kuomet parvyko, pagalvojo tą pat, išsitraukė kardą ir užmušė šunį. Tada, kai priėjo prie kūdikio, jie rado jį saldžiai miegantį gyvą ir sveiką. Besidairydami aplink ir tikėdamiesi rasti paaiškinimą, jie aptiko jau negyvą gyvatę, šuns nasrų sudraskytą į gabalus. Tuomet supratę, kas iš tiesų nutiko, ir labai gailėdamiesi neteisingai nužudę tokį naudingą šunį, jie įmetė šį į šulinį priešais pilies vartus, užvertė akmenimis, o aplink prisodino medžių, kad įvykis būtų prisimenamas.

Dabar, dieviškąja valia, pilis jau sugriauta, o valda tapusi dykviete apleista gyventojų. Vis dėlto valstiečiai, išgirdę apie šuns elgesį ir tai, kaip jis nors ir nekaltas buvo užmuštas už žygdarbį, už kurį turėjo būti pagerbtas, lankė tą vietą bei garbino šunį kaip kankinį ir jam meldėsi, kuomet sirgo ar ko nors norėjo. Taip daugelis tapo velnio, kuris tokiu būdu žmones vedė į klaidatikystę, gundymų ir iliuzijų aukomis. Vis dėlto dažniausiai čia sergančius ar silpnus vaikus atvesdavo moterys. Jos surasdavo seną moterį už vienos lygos buvusiame įtvirtintame mieste, ir ši jas primokydavo apeigų, kurias reikėdavo atlikti, kad būtų pasiūlytos aukos demonams, o jie patys iškviesti, ir tuomet nuvesdavo jas į tą vietą. Kai jos atvykdavo, atnašaudavo demonams druskos ir kitokias aukas, pakabindavo savo kūdikių vystyklus ant aplinkinių krūmų, įkaldavo vinis į ten augusius medžius, siųsdavo nuogus vaikus tarp dvejų medžių kamienų. Motina vienoje pusėje laikydavo kūdikį ir mesdavo jį devynis kartus senei, stovėdavusiai kitoje. Iššaukdamos demonus jos šaukdavosi Rimite’o miško faunų, kad pasiimtų sergantį, silpną vaiką, sakydavo, kad šis yra jų, o faunai turintys grąžinti pagrobtą moters vaiką, storą, gyvą ir sveiką.

Tai padariusios vaikžudės motinos pasiimdavo savo vaikus ir paguldydavo juos nuogus ant šiaudų iš lopšio padėtų prie medžio kamieno. Tada, panaudodamos su savimi atsineštą ugnį, jos iš abiejų vaiko galvos pusių uždegdavo po colio ilgumo žvakę ir pritvirtindavo jas kiek aukščiau ant kamieno. Tuomet moterys atsitraukdavo nuošaliau, kad negalėtų vaiko nei matyti, nei girdėti verkiant iki kol žvakės sudegdavo. Keletas žmonių mums papasakojo, kad liepsnodamos jos nudegino ir pražudė keletą kūdikių. Viena moteris man taip pat papasakojo, kad ji dar tik iškvietė faunus ir traukėsi atokiau nuo tos vietos, kai pamatė iš miško išlendantį ir link vaiko besiartinantį vilką. Jei motiniška meilė nebūtų privertusi jos pajusti gailesčio ir grįžti, vilkas ar, kaip ji apibūdino, velnias vilko formoje būtų prarijęs kūdikį.

Kita vertus, jei grįždavusios moterys rasdavo vaiką gyvą, nunešdavo jį prie sraunios šalia tekėjusios Šalaronės upės (Sonos intako) ir panardindavo į jos vandenis devynis kartus. Jei jis nemirdavo iškart ar netrukus po to, tikrai turėjo būti tvirto sudėjimo.

Mes nuvykome į tą vietą, sušaukėme visus valdos žmonės ir pamokslavome prieš viską, kas buvo pasakota. Šunį iškasėme, o šventąją giraitę iškirtome ir sudeginome kartu su šuns palaikais. Taip pat per valdos savininkus išleidau ediktą, įspėjantį, kad kiekvieno dėl tokios priežasties eisiančio į tą vietą turtas bus atimtas ir parduotas.

Gelertas. Charlesas Burtonas Barberis, XIX a.

Žinoma, pati istorija seka gana tradicinę pasaką apie nekaltai nužudytą ištikimą gyvūną. Vakaruose tai šuo, Rytuose gali būti mangusta. Tiesa, Viduramžiais būta ir oficialaus šventojo, kurį vietinės legendos pavertė tokiu pat šauniu sarginiu šunimi. Tai šventasis Gelertas (Celertas), gyvenęs Velse VII a. Pas jį žmonės vykdavo tam, kad būtų pagydyti. O legenda apie tai, kad šis šventasis buvęs šuo (šįkart vilkšunis ir saugodamas vaiką nužudęs ne gyvatę, o vilką) buvo sukurta XVIII a. pab. – XIX a. pr smuklininko, siekiant vietinę istoriją paversti įdomesne ir taip pritraukti daugiau atvykėlių. Vaiko sukeitimo elementas taip pat nesvetimas daugelio tautų folklore. Ir mūsų lietuvių tautosakoje netrūksta pasakojimų apie laumes, grobusias vaikus ir vietoje jų žmonėms pakišdavusias mažus bjaurius laumiukus. Priklausomai nuo vietos grobikais galėjo būti troliai, elfai, fėjos ir kiti žmonių pasauliui svetimi padarai.

Galiausiai reikia paminėti, kad su inkvizitoriaus ediktu šv. Guineforto kultas neišnyko ir toliau egzistavo. Štai viename XVII a. dokumente rašoma apie žemę …iš rytų ribojamą Crozo malūno kanalo, o iš vakarų – nuošalių vietų, kur stovėjo šventojo Guy Le Forto koplyčios. Kaip knygoje The Holy Greyhound: Guinefort, Healer of Children since the Thirteenth Century nurodo istorikas Jeanas-Claude’as Schmidttas, dar 1811 m. surašyme yra nurodyta šv. Guinferoto giria. O apie patį kultą kalbėta dar ir XX a. pradžioje. Neaišku, ar šv. Guinefortas tikrai buvo šuo nuo pat kulto atsiradimo, ar, kaip ir Velso šv. Gelerto atveju, legenda apie ištikimą gyvūną sukurta vėliau. O gal inkvizitoriui tokią istoriją kažkas papasakojo paprasčiausiai pokštaudamas.

This entry was posted in Religija, Vertimai, Visuomenė and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *