Wulf ir Eadwacer

Exeterio katedra, kurioje saugoma Exeterio knyga

Exeterio katedra, kurioje saugoma Exeterio knyga

Istoriniai dokumentai tyrinėtojams dažnai užmena mįslių. Viena vertus, tai gali pasitaikyti visai nesuprantamas tekstas, kurio nepavyksta net perskaityti. Kita vertus, tai gali būti ir suprantamas kūrinys, tačiau be aiškiai suvokiamos prasmės ir paskirties. Prie pastarųjų galima priskirti ir neilgą Exeterio knygoje esančią vos devyniolikos eilučių ilgio anglosaksų poemą Wulf ir Eadwacer. Nepaisant savo trumpumo, ji užduoda daugiau mįslių nei pateikia atsakymų.

Šiame įraše trumpai aptarsiu, su kokiais sunkumais susiduriama, bandant ją interpretuoti, tačiau pirmiausia pateiksiu savą vertimo į lietuvių kalbą versiją, atliktą remiantis tiek originalu, tiek skirtingomis vertimų į šiandieninę anglų kalbą versijomis. Lietuviškame tekste stengiausi žodžių tvarką išlaikyti kuo arčiau originalo, net jei kai kur laisvesnis žodžių perdėliojimas ir skambėtų įprasčiau ir natūraliau.

Mano žmonėms, tartum jiems duotų dovaną;
Jie norės jį užmušti, jei jis pas gaują ateis.
Skirtingi esame mes.
Wulfas yra [vienoje] saloje, aš – kitoje.
Apsaugota yra ta sala, apsupta pelkių.
Yra kraujo ištroškę vyrai ten saloje;
Nori jie jį nužudyti, jei jis pas gaują ateis.
Skirtingi esame mes.
Klajūnės viltys apie manąjį Wulfą mane kankino,
Kai buvo lietingas oras, ir aš raudojau sėdėdama.
Kai mane karo užgrūdintos rankos apkabino,
Suteikė man malonumą, bet taip pat ir skausmą.
Wulfai, mano Wulfai, tavęs troškimas
Mane susargdino, tavo reti apsilankymai
Neramina dvasią, o ne maisto stygius.
Ar girdi, Eadwaceri?* Mūsų apgailėtiną jauniklį
Nešasi vilkas** į mišką.
Lengva išskirti tai, kas niekada nebuvo sujungta:
Mudviejų bendrą dainą.

*Eadwacer gali būti verčiama ir kaip turto, nuosavybės, turto savininkas.
** Vilkas – wulf, kaip ir vieno iš veikėjų vardas.

Prie šių dvejų pastebėjimų galima paminėti dar keletą dviprasmybių, susijusių su senosios anglų kalbos ypatumais. Pirmiausia, pirmoje eilutėje minima dovana (lāc) gali būti verčiama ir kaip medžioklinis gyvūnas. Antra, kitoje eilutėje esantis žodis užmušti (āþecgan) gali reikšti ir priimti kaip svečią. Taip, skamba labai jau makbetiškai ir aiškumo tekstui tikrai neprideda. O dėl skirtingų interpretacijų egzistuoja nemažai skirtingų vertimų, per kuriuos bandoma ne tik perteikti tekstą, bet ir išdėstyti konkrečia turinio prasmės atžvilgiu. Tad susigaudyti, kas, kur, kaip ir kodėl ne taip jau ir lengvą. Įskaitytą originalią kūrinio versiją galima išklausyti čia:

Nors ši istorija aptikta tik vieną kartą, Exeterio knygoje, manoma, kad ji sukurta seniau. Galbūt net ir ne anglosaksiškos kilmės, ką rodo refreno panaudojimas, kas tuo metu Anglijoje buvo labai neįprasta. Keista poemos pradžia leidžia spėti, kad trūksta dalies eilučių, kurios galbūt padėtų aiškiau suvokti siužetą. Nors pats rankraštis ir išliko sveikas, galimas daiktas, kad dar iki jo tos pirmosios eilutės buvo prarastos.

Pati tekste atsiskleidžianti istorija gali būti interpretuojama, kaip turinti tris veikėjus: merginą, kuri ją pasakoja, bei du vyrus, Wulf ir Eadwacer. Pirmajam ji jaučia stiprius jausmus, tačiau antrasis ją laiko, o jo vyrai (gauja), bando konkurento atsikratyti. Šiuo atveju įdomios yra paskutinės teksto eilutės, kurios, labai primena Evangeliją pagal Matą (19:6):  Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. Tai lyg ir leistų pagrįsti teiginį, kad nors mergina ir Eadwacer gyvena kaip šeima, jų bendras buvimas neturi pakankamo pagrindo. Tiesa, Jamesas B. Spameris taip pat akcentuoja ir tai, jog čia kalbama apie santuokos koncepciją, bet ne apie pačią ceremoniją, kadangi jos tiesiog nebuvo (niekada nebuvo sujungta).

Vis dėlto, nors toks paaiškinimas ir galėtų atrodyti savaime suprantamas, egzistuoja ir kiti galima variantai. Savitą versiją pateikia Johnas F. Adamsas, pabrėžiantis žodžio eadwacer dviprasmiškumą. Jei jis turimas omenyje ne kaip tikrinis daiktavardis, reiškiantis savininką, tekstas įgautų ironijos ir sarkazmo atspalvių. Tokiu atveju moteris skųstųsi ne tuo, kad ją prievarta pagrobęs ir atskyręs nuo Wulfo laiko kitas vyras (Eadwacer), bet tuo, kad pats jos mylimasis nesiteikia grįžti pas ją ir neatlieka savo pareigų, kaip jos “savininkas”. Tokią situaciją istoriškai būtų galima sieti su vikingais, vykdavusiais į plėšikavimui skirtus žygius ir ilgesniam laikui palikdavusiais žmonas namie. Tad, kaip teigia ir Richardas F. Gilesas, Wulf ir Eadwacer gali būti vienas ir tas pats veikėjas.

Greta siužeto interpretacijų keliamas klausimas ir apie poemos paskirtį. Dar XIX a. viduryje Heinrichas Leo iškėlė versiją, jog šis kūrinys – mįslė. Tai esą patvirtina ir teksto vieta Exeterio knygoje – jis pateikiamas tiesiai prieš pat mįslių dalį. Koks galėtų būti jos įminimas? Pateikti variantai patys įvairiausi (keletas pateiktų Richardo F. Gileso straipsnyje Wulf and Eadwacer: A New Reading ir Johno M. Fanagano Wulf and Eadwacer: A Solution to the Critics’ Riddle):

  • Cynewulfas (anglosaksų poetas, gyvenęs tarp VII a. pab. ir X a. pr., kurio vardas neva paslėptas Wulf ir Eadwacer);
  • asmeninis pasipiktinimas dėl netinkamai naudojamos poezijos;
  • istorija apie tai, kaip poetą užpuolė sakalas;
  • burtas prieš auglius.

Kiek vėliau, bet dar tame pačiame XIX a., Henrey’s Bradley’us iškėlė versiją, jog Wulf ir Eadwacer yra ištrauka iš monologo, kuris savo ruožtu tiesiogiai kilo iš kitų tekstų, tad visų pirma reiktų ieškoti sąsajų su kitomis istorijomis.

Kad ir kaip ten būtų iš tiesų, be paties autoriaus ar bent papildomų šaltinių sužinoti, ką tekstu norėta pasakyti, vargu ar kada pavyks. Belieka tik analizuoti, kaip pagrindžiamos skirtingos interpretacijos, arba pačiam susigalvoti kokią nors nuosavą. Juk egzistuoja net ir versija, anot kurios, visas tekstas pasakoja apie… šunų santykius ir jų gyvenimo dramas. Na, vienu atveju šuns ir vilko, kas lyg ir galėtų paaiškinti du kartus pasikartojantį skirtingi esame mes, vieno iš veikėjų vardą ir jauniklį, atsirandantį kūrinio pabaigoje.

Man pačiam patiko ir viename bloge rastas pastebėjimas: skaityti šią poemą šiandien tai tas pats, kas skaityti Tennysono “Ulisą” ar Brodskio “Odisėjas Telemachui”, nieko nežinant apie homeriškąsias legendas – jaudinanti patirtis, bet vargu ar tokia, kokią norėjo perteikti autorius. Tad belieka grožėtis tekstu, gilintis į senąją anglų kalbą ir papasakoti savąją Wulf ir Eadwacer versiją.

This entry was posted in Vertimai and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *