P. Konieczny. Ar “Baltojo laivo” tragedija buvo masinė žmogžudystė?

Henrikas I ir Baltasis laivas

Henrikas I ir Baltasis laivas

Istoriniai įvykiai, turėję didelę politinę svarbą, dažnai būna apipinti labai įvairių interpretacijų. Ne išimtis ir Baltojo laivo sudužimas, per kurį žuvo vienintelis vyriškos lyties Anglijos sosto įpėdinis. Kas tai buvo? Nelaimingas atsitikimas ar suplanuotas nužudymas? Šiame tekste trumpai apžvelgiama, kas tą 1120 m. lapkričio dieną nutiko bei pateikiama viena iš įvykio interpretacijų. Žinoma, viskas nutiko prie devynis šimtus metų, tad tikros tiesos iš esančių menkų šaltinių atkurti nepavyks. Juolab, kad ir čia aprašyta teorija grįsta daugiau spėjimais nei akivaizdžiais faktais. Vis dėlto pažaisti istorinį detektyvą visai smagus užsiėmimas.

Šis įrašas yra teksto, patalpintoje interneto svetainėje medievalists.net, vertimas. Autorius Peter Konieczny yra vienas iš šios svetainės redaktorių.

***

Tai buvo, ko gero, didžiausia jūrinė tragedija, nutikusi Viduramžiais. Ne vien dėl to, kad per ją žuvo trys šimtai žmonių, bet ir dėl to, kad vienas iš jų buvo Anglo-Normanų imperijos įpėdinis. Viena mokslininkė iškėlė teoriją, jog Baltojo laivo paskendimas 1120 m. lapkričio 25 d. buvo ne nelaimingas atsitikimas, o suplanuota masinė žmogžudystė.

Tais, 1120 m., Henrikas I pirmasis buvo savo galios viršūnėje. Jis perėmė valdymą tiek Anglijoje, tiek Normandijoje, po to kai nugalėjo ir įkalino savo brolį Robertą Curthouse’ą bei įveikė kelis maištavusius baronus. Henrikui taip pat pavyko įtikinti Prancūzijos karalių, kad jo sūnus, Viljamas Athelingas, paveldėtų Normandijos kunigaikščio titulą.

Karalius Henrikas turėjo bent dvylika vaikų, tačiau iš jų tik du, dukra Matilda ir sūnus Viljamas, buvo susilaukti su žmona Matilda Škote. Visus kitus palikuonis pagimdė meilužės. Tiesa, Henrikas su savo nesantuokiniais sūnumis ir dukromis elgėsi labai gerai, skyrė jiems svarbias pareigas valdžioje. Viljamas, kaip vienintelis legitimus sūnus, turėjo paveldėti ir karalystę. Kadangi Henrikas ir Prancūzijos karalius buvo neseniai pasiekę susitarimą, o Viljamas metais anksčiau vedė vyriausią Anjou grafo Fulko V dukrą, atrodė, kad Anglo-Normanų imperijos paveldėjimui jokių kliūčių neiškils.

1120 m. lapkritį karalius Henrikas ir jo svita (kurioje buvo ir jo sūnus) ruošėsi plaukti iš Normandijos į Angliją. Valdovas jau ne kartą buvo kirtęs Lamanšo sąsiaurį, tačiau tokia kelionė ne visada buvo paprasta ar saugi. Flotilė susirinko normanų uoste Barfeulr, o lapkričio 25 d. vėjas pasisuko tinkamai ir buvo galima pradėti kelionę. Būtent tada vyras vardu Thomas FitzStephenas prisiartino prie karaliaus ir pasakė: “turiu laivą, kuris taikliai vadinasi Baltuoju, ir yra įrengtas bei paruoštas patarnauti karaliui.

Jis pridūrė, kad jo senelis Airardas tarnavo Henriko tėvui, Williamui I, kuomet normanų kunigaikštis kėlėsi per sąsiauri 1066 m., kad įsiveržtų į Angliją. Dabar Thomas su savo naujai pastatytu laivu norėjo gauti panašų įvertinimą.

Henrikas atsakė: “Tavo prašymą patenkinu. Iš tiesų, sau aš pasirinkau gerą laivą ir jo nekeisiu, bet patikiu tau daugelį karalystės kilmingųjų bei savo sūnus Williamą ir Ričardą, kuriuos branginu kaip savo gyvybę.

Kai karaliaus laivas pakėlė bures, jo sūnus Viljamas ir kiti pradėjo laipintis į Baltąjį laivą. Panašu, kad daugelis jaunų kilmingų vyrų ir moterų pasinaudojo galimybe keliauti, nesimaišant Henrikui po akimis. Tarp įlipusiųjų į laivą buvo ir Ričardas bei Matilda, nesantuokiniai karaliaus vaikai. Viename pranešime teigiama, kad beveik trys šimtai žmonių buvo laive, įskaitant irklavusią penkiasdešimties vyrų įgulą.

Neilgai trukus, buvo pradėtas dalinti nemokamas vynas, kuriuo mėgautis ėmė tiek keleiviai, tiek įgula. Tuo metu keletas žmonių nutarė išlipti iš laivo, nes, anot kronikininko Orderico Vitalis: “jie suprato, kad laive būta per daug patrakusių ir užsispyrusių jaunų vyrų.” Tarp jų buvo ir Steponas iš Blois, kuris teigė, jog kelionei jam sutrukdė viduriavimas.

Ordericas Vitalis pastebi, kad “atvyko kunigai su kitais dvasininkais, nešini švęstu vandeniu, kad juos [keliaujančius] palaimintų, bet jie tik pasijuokė ir juos užgauliodami bei kvatodami nuvijo.” Viljamas ir kiti keleiviai paragino laivo kapitoną leistis į kelionę ir patikrintas, ar jų laivas buvo pakankamai greitas, kad pavytų karalių.

Jau buvo beveik vidurnaktis. Ordericas pasakoja, kas nutiko toliau:

Baltojo laivo sudužimas

Baltojo laivo sudužimas

Pagaliau jis davė ženklą leistis į jūrą. Tada irkluotojai nuskubėjo paimti savo irklų ir, būdami geros nuotaikos, mat nežinojo, kas jų laukia, paruošė likusią įrangą bei išjudino laivą kelionėn per jūrą. Kadangi girti irkluotojai yrėsi su visa savo jėga, o nelaimėlis vairininkas nelabai kreipė dėmesį į vairavimą jūroje, kairysis Baltojo laivo bortas stipriai rėžėsi į didžiulę uolą, kurį pasimatydavo kasdien, kai būdavo atoslūgis, ir vėl pasislėpdavo, kai būdavo potvynis. Dvi lentos buvo sudaužytos, o laivas, baisu ir apsakyti, be jokio perspėjimo apvirto. Atsidūrę dideliame pavojuje, visi iškart ėmė šaukti, bet vanduo, liedamasis į laivą, greitai paskandino jų šūksnius ir visi pražuvo.

Vaizdas turėjo būti baisus. Šimtai žmonių buvo išmesti į vandenį ir tik keletas jų mokėjo plaukti. Nors, kaip pasakojama, vanduo ir buvo ramus, naktis buvo itin tamsi (tuo metu mėnulio matėsi gal tik ketvirtis). Žmonės krante ir netgi Henrikas savajame laive galėjo girdėti klykiančius žmones, bet nežinojo, iš kur garsas sklido.

Viename šaltinyje pasakojama, kad Viljamui Athelingui apvyko įlipti į nedidelį laivelį ir jis beveik išsigelbėjo, tačiau išgirdęs savo sesers iš tėvo pusės, Matildos, pagalbos šauksmą jis nurodė apsisukti. Kai desperatiški žmonės ėmė kabarotis į vidų, laivelis nuskendo.

Kai tylantys šūksniai visai nurimo, teliko du žmonės, įsikabinę į Baltojo laivo stiebą: jaunas kilmingasis vardu Geoffrey’is iš Laigle’io ir mėsininkas Beroldas iš Roueno. Laivo kapitonas Thomas išniro iš po vandens ir paklausė poros “karaliaus sūnus, kas jam nutiko?” Kai jie apsakė princo lemtį, Thomas jiems atsakė “nebeverta man gyventi” ir vėl paniro į jūrą.

Išsilaikyti visą naktį jaunasis Geoffrey’is neturėjo jėgų. Jis nukrito į vandenį ir gyvas liko tik Beroldas. Pagalba atvyko ryte, pasirodžius žvejams. Dar daugelį metų po įvykio mėsininkas pasakojo, jog yra vienintelis išgyvenęs Baltojo laivo nelaimę.

Per sekusias dienas keletas kūnų buvo išplauti į krantą, tačiau Viljamas Athelingas niekad taip ir nebuvo rastas. Nors Anglijoje apie nelaimę jau ėmė sklandyti gandai, niekas to nenorėjo pasakyti karaliui. Galiausiai, tai atliktu buvo pavesta mažam berniukui. Henriką žinia sukrėtė ir jis savo vaikus bei artimus apraudojo.

Daugelis kronikininkų apibūdino Baltojo laivo paskendimą kaip nelaimingą atsitikimą, kurį sukėlė girta įgula ir tokie patys keleiviai. Tai tebuvo Dievo bausmė už laive buvusiųjų nuodėmingą elgesį. Vis dėlto viena mokslininkė turi kitokią teoriją. Victoria Chandler, kuri dėstė Georgia College iki pat mirties 1999 m., parašė straipsnį Baltojo laivo sudužimas: atskleista masinė žmogžudystė? Šiame tekste ji teigė, jog kas nors galėjo specialiai pasukti laivą link uolų ties Barfleuru. Ji apžvelgė, kas galėjo turėti motyvą nusikaltimui, ir rado gana įdomių faktų.

Akivaizdu, kad vienas iš pagrindinių įtariamųjų turėtų būtį Steponas iš Blois. Iš dalies dėl to, jog paliko laivą prieš pat jam išplaukiant, iš dalies dėl to, kad jam tragedija būtų atnešusi daug naudos. Karalius Henrikas I nebeturėtų jokio legitimaus vyriškos lyties įpėdinio. Kai jis mirė 1135 m., jo dukra Matilda turėjo tapti valdove, bet Steponas sugebėjo užsitikrinti anglo-normanų kilmingųjų paramą ir tapti karaliumi. Vis dėlto Chandler atmetė tokį motyvą, kadangi net ir žuvus Viljamui Athelingui, Steponui gauti karūną buvo mažai galimybių, o karalius Henrikas dar galėjo susilaukti ir daugiau vaikų.

Chandler nuomone, kitas vyras, Ranulfas Meschinas, galėjo gauti daug naudos iš nelaimės. Jis buvo vieno svarbiausių Anglo-Normanų valstybės didikų, Cheseterio grafo Ričardo, sūnėnas. Grafas Ričardas kartu su keletu savo šeimos narių buvo Baltajame laive. Tad jei visi jie žūtų, Ranulfas galėjo paveldėti titulą. Jis pats buvo karaliaus Henriko laive, kai jis išplaukė iš Barfleuro. Chandler rašo:

Ranulfui būtų reikėję bendrininko krante ir kaip tik tokį jis turėjo. Tarp tų, kurie kaip ir Steponas [iš Blois] išlipo prieš pat laivui išplaukiant, buvo ir Viljamas iš Roumare, Rogerio fitz Geraldo ir Lucy iš Bolingbroke’o sūnus. Jo tėvas mirė, kai Viljamas buvo dar vaikas, o mama ištekėjo už trečio vyro, Ranulfo Mechino. Galbūt Viljamas ir jo patėvis matė, į kuriuos laivus tą lapkričio dieną sulipo keleiviai, ir suprato, kad gavo vieną kartą gyvenime pasitaikančią galimybę. Galimybę gauti Chesterio grafystę ir, priedo, sumaišyti karališkojo paveldėjimo reikalus. Taip sukuriant situaciją, kuomet tokio [Chesterio grafo] titulo savininkas, galėtų ateityje nulemti, kas taps karaliumi.

Vis dėlto reikėjo ir trečio žmogaus, “agento laive, kuris pasirūpintų, jog irkluotojai būtų nugirdyti ir dėl to lengvai supainiojami. Šito sąmokslininko asmenybė labai sumaniai buvo atskleista kronikininko Orderico Vitalis. Aukų sąraše buvo Viljamas iš Pirou [karališkasis prievaizdas], kuris iš tikrųjų išgyveno iki pat 1123 m. Kaip Ordericas galėjo padaryti tokią klaidą? Ar tai apskritai buvo klaida? Gal jis tiesiog stengėsi atkreipti į Pirou skaitytojo dėmesį? Galbūt Pirou buvo laive, kai jis pakėlė bures ir rado būdą iš jo pasišalinti?

Žinome, kad Viljamas iš Pirou liko gyvas, nes jis buvo pašauktas kaip karališkasis liudininkas, pasirašant dokumentą 1121 m. sausio 7 d. Jį taip pat pasirašė ir Ranulfas Meschinas. Taip pat žinoma, jog po dvejų metų Pirou išvyko iš Portsmoutho į Normandiją. Daugiau istoriniuose šaltiniuose apie jį nebekalbama.

Chandler prieina išvadą: “kaip nuostabiai įdomu, jog dvyliktasis amžius mums pateikia tikriausio modernaus detektyvo modelį, nurodantį net ir tai, kad kaltas liokajus. Tiksliau sakant, prievaizdas, bet nereikia kabinėtis. Ko gero įdomiausias šitos analizės aspektas yra tas, kad išskyrus keletą spėjimų ir interpretacijų, visa ši istorija yra tikra tiesa.

This entry was posted in Mįslės and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *