Apie riterį švininiame karste

St. Bees vienuolynas. (c) Dougsim @ Wikipedia

Nedideliame Kambrijos pajūrio kaimelyje St. Bees stovi turbūt garsiausia vietos įžymybė – XII a. menantis vienuolynas. Būdamas ties Škotijos pasieniu jis, viena vertus buvo atokiau vidaus politikos konfliktų, kita vertus arčiau išorės pavojų – bent pora reidų vienuolyną apgriovė. Vis dėlto jis plėtėsi ir vaidino svarbų vaidmenį vietos gyvenime. Atėjus XVI a. ir Reformacijai buvo uždarytas. Nors dalis pastatų tebebuvo naudojami kaip bažnyčia, dvasininko būstas ir pan., likusi dalis menkiau prižiūrima ėmė griūti. XVIII-XIX a. buvo įkurtas teologijos koledžas, atlikti restauracijos darbai. Dar ir šiandien čia veikia bažnyčia. Žinoma, ne tai įdomiausia. Panašių vienuolynų istorijų būtų galima rasti toli gražu ne vieną. Ir apie St. Bees būtų kalbama gerokai mažiau, jei ne jame vykdyti kasinėjimai, kurių įdomiausias radinys labai tiesiogiai susijęs su Lietuva.

1981 m. XIII-XIV a. pastatytos koplyčios vietoje vykusių kasinėjimų metu  buvo rasta laidojimo vieta. Nors dauguma palaidotųjų nebuvo niekuo ypatingi, vienas jų gerokai išsiskyrė. Visų pirma, mirusysis buvo palaidotas švininiame karste ir suvyniotas į išteptą drobulę. Antra, jeigu iš visų likusių kūnų buvo belikę griaučiai, tai šis maždaug keturiasdešimties metų vyras buvo puikiai išsilaikęs. Tiesą sakant, taip puikiai, kad medikus net teko įtikinėti, kad čia išties kelių šimtų metų senumo kūnas, o ne nelabai nevykęs kokio studento praktikanto pokštas. Pavyzdžiui, net ir dalis kraujo tebebuvo skysta. Nors traumų vyras buvo patyręs keletą, panašu, kad mirties pažastimi tapo pradurti plaučiai ir į juos išsiliejęs kraujas. Ant lavono krūtinės buvo ir kuokštas plaukų, tačiau ne jo paties, o ant kaklo virvė, nors smaugimo žymių nerasta. Greta šio kūno gulėjo ir moters skeletas, pažymėtas kaip Sk100.

Labiausiai stebinusią gerą vyriškio kūno būklę nulėmė tiek švino, tiek pušų ar eglių sakais išteptos drobulės panaudojimas. Švininis karstas neleido į vidų patekti išorės kenkėjams, o pušų (ar eglių) sakai bei lavono vaškas apsaugojo nuo bakterijų poveikio.

Žinoma, be nuostabos dėl tokio stebuklingo kūno išsilaikymo, mokslininkams ir vietos gyventojams kilo ir klausimas, kieno gi šie kūnai ir kodėl vyriškis taip palaidotas. Laidojimo vietos ir abejų kūnų analizė leido kiek susiaurinti kandidatų ratą:

  1. Koplyčia, kurioje buvo palaidota ši pora, veikė XIII a. pab. – XVI a. pr., tad jie turėjo gyventi tuo metu.
  2. Vyras mirė sulaukęs 35-45 metų. Traumas patyrė tiek prieš mirtį, tiek mirties metu (plaučių pažeidimai ir lėmė mirtį). Sužeidimai leidžia teigti, kad vyrui smurtas nebuvo svetimas.
  3. Moteris Sk100 mirė sulaukusi mažiausiai 36 metų, tačiau tikėtina, kad gerokai vyresnė, galbūt penkiasdešimties ar daugiau metų amžiaus, nuo jaunystės turėjo išnirusį žandikaulį. Taip pat nustatyta, kad moteris buvo vietos gyventoja. Radioaktyviosios anglies matavimas parodė, kad ji mirė tarp 1307 m. ir 1407 m.
  4. Moters dieta (pasižymėjusi dideliu žuvies kiekiu) ir jos laidojimo būdas leidžia teigti, kad jos socialinis statusas buvo aukštas. Lygiai kaip ir vyro švininis karstas rodo jį buvus aukštos kilmės. Dažnai švinas buvo naudojamas, jeigu kūno laidojimas sekdavo ne iš karto po žmogaus mirties.
  5. Panašu, kad plaukai rasti ant vyro krūtinės buvo ne šios moters.
  6. Moteris palaidota vėliau nei vyras.
  7. Kadangi greta vyro palaidota moteris, veikiausiai jis nebuvo dvasininkas.

St. Bees koplyčios antkapinės skulptūros. Manoma, kad dvi iš jų yra Anthony de Lucy ir Maud de Lucy (c) Doug Sim @ Wikipedia

Tokia informacija pasako pakankamai nemažai. Matyti, kad abu žmonės priklausė aukštai socialinei klasei. Vyras veikiausiai buvo riteris ir galėjo žūti kovoje maždaug XIV a., veikiausiai, toliau nuo St. Bees, jeigu prireikė švininio karsto. Taip pat, tiksli jo palaidojimo vieta turėjo būti nežinoma. Kas gi iš vietinių kilmingųjų galėtų atitikti šiuos kriterijus?

XIV a. St. Bees ir apylinkėse gyveno kelios svarbios šeimos, kurių: de Harrington, de Multon ir de Lucy. Iš pirmosios giminės tik vienas XIII a. pab. – XV a. pr. gyvenęs vyras mirė būdamas panašaus amžiaus, kaip švininiame karste palaidotasis. Tačiau Johno de Harrington kapo vieta žinoma – Cartamel vienuolynas pietų Kambrijoje. De Multon giminėje taip pat tik vienas kandidatas yra tinkamas. Tai Thomas de Multon, miręs XIV a. pirmoje pusėje, sulaukęs maždaug 46 metų amžiaus. Vis dėlto jis ilsisi Linkolnšyre, tad irgi negali būti žmogus iš švininio karsto. Iš de Lucy šeimos tinkamų kandidatų yra bent pora. Vienas jų – Thomas de Lucy, 1365 m. miręs Londone. Antrasis – jo sūnus Anthony de Lucy, miręs užsienyje 1368 m. Vadinasi, abu jie galėjo būti pargabenti į gimtuosius kraštus ir palaidoti St. Bees vienuolyno koplyčioje. Vis dėlto tikėtina, kad Thomas buvo vyresnis nei švininiame karste palaidotas vyras. Taip pat mažiau tikėtina, kad jis žuvo kokioje kovoje, galėjusią lemti ant kūno rastas traumas. Tuo tarpu Anthony savosios mirties metu buvo jaunesnis ir nors nežinoma, koks buvo jo tikslus amžius, tikėtina, kad jis patenka į 35-45 m. intervalą. Be to, pagal tradiciją, nors Anthony žuvo svečiuose kraštuose, laikoma, kad jis palaidotas būtent St. Bees. Galiausiai, ir jo kelionė į užsienį rodo, kad patirti traumų, tarp jų ir mirtinąją, progų jis turėjo.

Gavęs karališkąjį leidimą ir 500 svarų Anthony de Lucy kartu su 15 raitelių išvyko kovoti su pagonimis į Prūsiją (kaip nurodo John de Multon). Vygandas Marburgietis, kryžiuočių heroldas surašęs Chronica nova Prutenica, rašo (558 psl.) štai ką: […] taip pat krašte buvo daug atvykėlių, lordas Bemuntas ir Nortz Vewateris Anglas, kurie su savaisiais taip pat buvo, kol buvo užbaigtas darbas […]. Taigi 1367-1368 m. į Marienburgą išties buvo atvykę anglų riterių. Nors pats vardas Anthony de Lucy neminimas, tačiau dominus Bemunt gali būti ir jo įvardinimas, kadangi Anthony pamotė buvo Beaumont. Daugiau apie šį riterį žinoma tik tiek, kad jis mirė taip ir negrįžęs namo 1368 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį. Nors vėlesniuose dokumentuose yra paminėta, kad Anthony mirė Šventojoje Žemėje, tai tikriausiai kronikininko klaida, sutapatinant kovas su lietuviais su kovomis Artimuosiuose Rytuose dėl religinių jų tikslų.

Vokiečių istorikas Werneris Paravicinis, studijavęs užsienio riterių žūtis kryžiaus žygiuose į Pabaltijį, nurodo, kad Anthony de Lucy žuvo 1368 m., veikiausiai puolant Kauną (1362 m. kryžiuočiai Kauno pilį buvo sugriovę, tačiau 1368 m. ji buvo atstatyta ir teutonų pakrikštyta Naujuoju Kaunu). Livonijos kronikoje minima, kad tų metų rugsėjį šiame mieste žuvo trys riteriai iš užsienio. Jo poziciją palaiko ir Alexanderis Grantas. Jo teigimu Anthony de Lucy Prūsiją turėjo pasiekti 1367 m. pabaigoje, o pirmasis po šio laiko sekęs žygis į Lietuvą vyko 1368 m. rudenį. Puolant įtvirtinimus Anthony buvo sužeistas (galbūt pašautas, ką rodytų pradurtas plautis) ir tuomet nukrito nuo kopėčių ar sienos, kas atitinka kitus jo St. Bees riterio patirtus kūno sužalojimus.

Kaunas_Castle_-_panorama

Kauno pilis. (c) Pudelek (Marcin Szala) @ Wikipedia

Taigi nors visu šimtu procentu tikri ir negalime būti, tačiau panašu, kad švininiame karste palaidotas vyras buvo būtent Anthony de Lucy. Tą netiesiogiai rodo ir ant kaklo rasta virvė, galėjusi būti atgailos ženklu, ir patirti sužalojimai, ir sėkmingas kūno išsaugojimas. Ordino riteriai galėjo turėti žinių ir įgūdžių tą padaryti, kadangi tol gražu ne vieną ir ne du žuvusius riterius tekdavo pargabenti iš pagonių žemės. Tiesa, dauguma jų buvo laidojami Karaliaučiaus katedroje, tai Anthony de Lucy palaikų kelionė namo buvo neįprasta.

Visi duomenys rodo, kad didžiausia tikimybė, jog švininiame St. Bees vienuolyno koplyčios karste buvo palaidotas būtent Anthony de Lucy. Kas tuomet šalia jo gulinti moteris? Trys artimai su juo susijusios moterys buvo jo žmona Joan FitzHenry, jų dukra Joan ir sesuo Maud. Dukra mirė sulaukusi vos dviejų metų, tad lieka tik žmona ir sesuo. Žmona mirė 1403 m. Londone, prieš tai ištekėjusi už kito vyro. Daug labiau tikėtina, kad ji jo kape ir buvo palaidota. Be to, ji ir mirė vyresnė, nei rodo Sk100 tyrimas. Lieka sesuo, kuri veikiausiai ir buvo palaidota prie savo brolio.

Nors mokslininkams pavyko nustatyti kūnų tapatybes, tačiau keletas mįslių tebėra neįmintos. Kam priklausė ant Anthony de Lucy krūtinės padėti plaukai? Kodėl jis nebuvo palaidotas Karaliaučiaus katedroje, o pargabentas į Angliją? Kaip buvo pargabentas? Atsakymų į šiuos klausimus gali ir nepavykti rasti. Tačiau ir be jų istoriją apie anglų riterį žuvusį puolant Kauną išlieka įdomi, o nerasti atsakymai palieka intrigą.

This entry was posted in Karyba, Lietuva ir Europa, Mįslės and tagged , , , , , , . Bookmark the permalink.

One Response to Apie riterį švininiame karste

  1. ESU KAUNIETĖ IR SU SKAUDAMA ŠIRDIMI PRAEINU PRO PILIES TRITORIJĄ , NEMUNO IR NERIES PAKRANTES. VAIZDUOTĖ VIS ATGAIVINA TUOS BAISIUS ĮVYKIUS, KAI KOLONISTAI NIOKOJO MŪSŲ KRAŠTĄ, JAUSDAMI MALONUMĄ IR DABAR MINIMI,KAIP IŠSKIRTINIAI. O KUR MŪSŲ MOTERYS, VAIKAI, VYRAI — JIE NEŽINOMI. SUNAIKINTA SENOJI KULTŪRA, GAMTA SUDARKYTA, NYKSTAME. GYVENAME KITŲ KULTŪROJE, JUOS IR PRISIMENAME.
    O KUR MŪSŲ PROTĖVIAI, KURIE GYVENO ŠALIA PILIES, KUR TOS ĮGULOS DIDVYRIAI, KURIE BUVO SUNAIKINTI ? PATS BAISIAUSIAS LAIKMETIS MŪSUOSE VIDURAMŽIAI.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *