Quodlibeta arba klausk profesoriaus bet ko

Viduramžių universitetas. XIV a.

Pirmoje XIII a.  pusėje Paryžiaus universitete atsirado nauja tradicija. Prieš didžiąsias metų šventes, pabaigus paskaitas, pradėtos rengti viešos diskusijos, kurių metu studentai dėstytojams galėdavo užduoti klausimus apie bet ką (de quodlibet). Tokia pramoga leido būsimiesiems akademikams uždavinėti pačius painiausius klausimus, kokius tik pavykdavo sugalvoti, o mokytojams tai buvo ir nemažas iššūkis, mat atsakymas turėjo būti ir improvizuotas vietoje, ir atitikti visus logikos reikalavimus. Tie patys klausimai ir atsakymai kartais būdavo surašomi į atskiras knygas. Štai, pavyzdžiui, šv. Tomui Akviniečiui priklauso dvylika tokių quodlibeta, kuriose pateiktos 264 studentams ramybės nedavusios problemos ir jų sprendiniai.

Kaip išskiria Christopheris Schabelis, egzistavo dviejų kategorijų profesoriai, atsakinėję į klausimus de quodlibet. Pirmajai priklausė vadinamoji sekuliarioji klera (vyskupai, kunigai, diakonai, t.y. dvasininkai neturintys regulos), o antrajai regulos klera (vienuoliai, abatai). Nors pradžioje daugiau dominavo pirmieji, antroji grupė perėmė įtaką vėliau, kuomet aukštus postus universitetuose ėmė užimti vis daugiau dominikonų, pranciškonų ir kitų ordinų atstovų. Tad be jokios abejonės, didelė dalis klausimų buvo teologinio pobūdžio (net ir diskusijų apie ekonomiką atvejų, apie pusę klausimų būdavo susiję su finansiniais Bažnyčios reikalais ir dar nemaža dalis su dvasine savanoriško turto atsisakymo svarba ir reikšme). Vis dėlto, įdomybių ten gali atrasti įvairių sričių specialistai, nuo antropologų iki ekonomistų. Ir, žinoma, kaip rašo Schabelis, buvo klausiama visko, “kas tik susiję su dvasininkais”, mat pačių studentų teisinis statusas buvo būtent toks.

Maždaug aštuntame XIII a. dešimtmetyje iš Paryžiaus universiteto ši tradicija persikėlė ir į kitus universitetus. Tuo pat metu sugriežtėjo ir taisyklės dėl to, kas turi teisę atsakinėti į klausimus. Tapo būtina turėti aukštesnius teologinio išsilavinimo laipsnius. Galbūt iš dalies dėl to, o galbūt ir dėl kitų priežasčių (kaip kad prigimtinio nemažos dalies klausimų kvailumo), dar neįpusėjus XIV a. rašytiniai quodlibeta šaltiniai nunyko ir daugiau išsamių duomenų apie tokius viešus dėstytojų kamantinėjimus bet kokia tema nebeliko. Labiausiai žinoma tai, kad pati žodinė atviro klausinėjimo tradicija neišnyko ir toliau gyvavo.

Keletas įdomesnių tokių klausimų pavyzdžių:

  • Ar galėtų vyskupas, prikeltas iš numirusių, vėl užimti savo pareigas?
  • Ar geriau kryžeiviui mirti pakeliui į Šventąją Žemę, ar iš jos grįžtant?
  • Jeigu naujagimis turi dvi galvas, jį reikia krikštyti kaip vieną ar kaip du asmenis?
  • Ar materija gali egzistuoti be formos?
  • Jeigu pirmas būtų nusidėjęs Adomas, o ne Ieva, ar Prigimtinė Nuodėmė persiduotų?
  • Ar gamtos dėsniai yra pirmesni nei Planas?
  • Ar ugnis gali užšalti?
  • Ar skaistumas yra vertingesnis nei kankinystė?
  • Jeigu nežinant vyrui moteris svetimauja ir susilaukia dukros, ar gali turi ji teisę į vyro jos dukrai paliktą turtą?
Tuo pačiu reikia pasakyti, kad garsusis pavyzdys (kiek angelų gali šokti ant adatos smaigalio?), naudojamas kritikuojant scholastinę filosofiją yra Naujųjų Laikų kūrinys ir nerandamas ne tik Viduramžių teologų veikaluose, bet ir tokiuose quodlibeta, kaip čia aprašyti. Kita vertus, sprendžiant iš kai kurių studentiškų klausimų, šiame kontekste jis nebūtų labai išskirtinis.

Itin išsamią duomenų bazę su užrašytais de quodlibet klausimais galima rasti čia: http://quodlibase.ehess.fr/ Nors puslapis ir prancūziška, galima nesunkiai susigaudyti ir be šios kalbos žinių. Taip pat reikia pastebėti, kad klausimai surašyti originalo kalba, t.y. lotyniškai, tačiau tikrai nėra to, su kuo būtų negalima susidoroti naudojantis gramatikos vadovėliu, žodynu ir, žinoma, Google Translate.

Posted in Mokslas | Tagged , , , | Leave a comment

Laukiniai vaikai

Romulas, Remas ir vilkė.

Nuo seniausių laikų egzistuoja pasakojimai apie žvėrių užaugintus žmonių vaikus. Garsiausias toks pasakojimas, be abejo, susijęs su Romos įkūrimu, kuomet karo dievas Marsas ir Rėja Silvija susilaukė sūnų Romulo ir Remo. Kadangi jų motina buvo davusi skaistybės įžadus, už priesaikos sulaužymą ji buvo nužudyta, o vaikai įmesti į Tibro upę. Laimei, juos rado ir pažindė vilkė, o pamaitino genys. Jau vėliau brolius aptiko piemenys, kurie juos ir užaugino. Egzistuoja ir kiti šio pasakojimo variantai, tačiau neveltui vilkė tapo amžinojo miesto simboliu.

Daug pasakojimų apie tokius žvėrių užaugintus vaikus mus pasiekė iš Naujųjų laikų. Įdomu pastebėti, kad XVII a. kalbama net apie tris meškų globotinius rastus ne kur kitur, o Lietuvoje. 1663 m. laiške rašoma: Vilniaus vyskupas Karalienei atsiuntė vaiką aštuonerių ar devynerių metų amžiaus, kuris buvo rastas tarp meškų. Kariai jį rado visą nuogą su meškiukais, kurie jį sekiojo. Jį apgyvendinome savo prieglaudoje, kur Princesės nurodymu jis mokomas prancūzų kalbos. Vėliau tokio pobūdžio legendos buvo ir literatūrizuotos, ko geriausiais pavyzdžiais galime laikyti Edgaro Rice’o Burroughso knygų apie Tarzaną seriją, Rudyardo Kiplingo Džiunglių knygą ar kiek kitokią jos versiją (mat čia vaiką augina jau ne žvėrys, o kapinių gyventojai) papasakotą Neilo Gaimano Kapinių knygoje.

Pasakojimų apie laukinius vaikus iš Viduramžių šias dienas pasekė ganėtinai nedaug. Visų pirma reikėtų paminėti arabų filosofo Ibn Tufail parašytą pirmąją arabišką filosofinę novelę Ḥayy ibn Yaqẓān (įvairiomis kalbomis pavadinimai šio kūrinio pateikiami skirtingi: Gyvas, sūnus Pabudusiojo (arab.), Savamokslis filosofas (lot.), Žmogaus proto tobulėjimas, atskleistas Hai Ebn Yokdhan gyvenime (angl.)). Šiame veikale pateikiama Hayy’aus, savamokslio vaiko, kurį užaugino gazelė, istorija. Mirus “motinai” vaikinas pradeda tirti šio įvykio priežastis ir taip žengia mokslinio pažinimo keliu. Vis tik šis pasakojimas alegorinis ir jo nebandyta pristatyti kaip tikro nutikimo.

Jau neva tikras įvykis aprašomas Petro Erfurtiečio kronikoje: 1304 Viešpaties metais Hesene buvo sučiuptas berniukas. Jis, kaip vėliau sužinota ir kaip pats papasakojo, buvo  pagrobtas ir trejus metus augintas vilkų. Kad ir kokį grobį vilkai sumedžiodavo, visada geriausiąją dalį jam atiduodavo ir aplink medį suguldavo. Žiemos ir šalčio metą, suformuodavo daubą, surinktais medžių lapais ir kitais augalais berniuką uždengdavo, o patys aplink suguldavo, kad nuo šalčio apsaugotų. […] Tiesa, berniukas dažnai sakydavo, kad mieliau su vilkais nei su žmonėmis gyventų. Vėliau šis vaikas nugabentas į  Hesseno valdovo Henriko dvarą, o daugiau apie jį ir nebepasakojama.

Tame pačiame regione užrašyta ir kita istorija, neva nutikusi vos trimis dešimtmečiais vėliau, 1341 m. Ją pasakoja XVI a. gyvenęs istorikas Wilhelmas Dilichas: 1341 m. laukinis [vaikas] septynių ar, kaip kiti rašo, dvylikos metų amžiaus buvo rastas tarp vilkų, sugautas medžiotojų ir atgabentas į Landgrave. Kartais jis lakstydavo keturiomis ir gebėjo tiesiog stebuklingai šokinėti. Kai pilyje buvo bandoma jį nuraminti, berniukas sprukdavo šalin nuo žmonių ir slėpdavosi po suolais, o netrukus ir mirė, kadangi netiko žmonių maistasVaikščiojimas keturiomis, elgesio sužvėrėjimas dažnai minimi tokio pobūdžio pasakojimuose. Nors kartais teigiama, kad tokie pasakojimai gali atsipindėti hipertrichozės (padidinto plaukuotumo) atvejus, verta pastebėti, kad šaltiniuose aprašomi elgesio, o ne fizinės išvaizdos pokyčius.

Dauguma kitų išlikusių pasakojimų yra daugiau bendresnio pasakinio pobūdžio. Juose nekonkretizuojant pasakojama apie vilkes, grobusias ir žindžiusias mažus vaikus. Kiti pasakojimai, kuriuose minimos vietovės ar laikas, atsiranda XVI-XVII a., tačiau kaip ir viduramžiškųjų istorijų atveju, jų tikrumo patvirtinti negalima. Kita vertus šios legendos tokios neįtikėtinos, kad belieka jas laikyti savo laikų miesto legendomis.

Posted in Legendos | Tagged , , , , | Leave a comment

Apie gydymą Vakaruose Viduramžiais

Viduramžių gydytojas. XIII a.

Viduramžių gydytojus Vakarų Europoje galima skirti į dvi labai aiškias kategorijas: kaimo žiniuoniai ir mokyti daktarai. Anot istoriko Jameso Hannamo, universitetus baigusių gydytojų darbas buvo “intensyvesnis, brangesnis ir skausmingesnis”, tačiau realus poveikis nuo liaudies daktarų pasiekimų menkai tesiskirdavo . Dvi pagrindinės procedūros buvo kraujo nuleidimas ir mikstūrų iš žolelių girdymas, ką mielai atlikdavo abiejų kategorijų gydytojai. Nustatant diagnozę dažniausiai imti šlapimo mėginiai, iš kurių buvo bandoma daryti kokias nors išvadas. Pati kolba skirta šlapimui supilti tapo gydytojo profesijos simboliu ir net būdavo naudojama bausmėse už ligonio nugydymą. Kaip rašo Davidas Wootonas, naujojoje Jeruzalės karalystėje 1245 m. buvo priimtas įstatymas nurodęs, kad pacientui mirus dėl gydymo daktaras turi plakamas gatvėje rankoje laikyti šlapimo buteliuką, o tuomet būti pakartas. Tokios bausmės, be abejo, skatino gydytojus ir apsidrausti nuo galimų kaltinimų pakenkimu ligoniui. Todėl kaip rašyta viename XII a. tekste: kai palieki ligonį, tark keletą žodžių jo šeimos nariams. Pasakyk, kad jis labai serga. Jeigu pacientas pasveiks, tavo sugebėjimai bus tik labiau išaukštinti. Jeigu jis numirs, draugai patvirtins, kad niekuo pagelbėti negalėjai. Kitaip tariant, paprastam Viduramžių gyventojui didelių vilčių pasveikti tuometinė medicina negalėjo suteikti.

Ankstyvaisiais Viduramžiais gydymas apskritai nebuvo laikomas mokslu. Kadangi daktarai turėdavo dirbti rankomis, ši sritis buvo daugiau priskirta prie amatų. Tik naujai atradus graikų ir arabų mokslo žmonių darbus mediciną imta labiau gerbti. XI-XII a. atsiranda ir pirmosios mokyklos: Salerne, Paryžiuje, Padujoje, Bolonijoje, Monpeljė bei kituose miestuose, dažniausiai universitetuose. Turėtų žinių pagrindą sudarė II a. gyvenusio Klaudijaus Galeno mokymas apie organizmą ir jį sudarančius keturis skysčius (kraują, flegmą, geltonąją tulžį ir juodąją tulžį). Būtent dėl to toks didelis dėmesys ir skirtas kraujo nuleidimui bei žolelių girdymui (kurio tikslas dažnai būdavo sukelti vėmimą). Galeno idėjos ilgą laiką nebuvo kvestionuojamos ir tik nuo XIV a. imta į žmogaus kūno sandara žvelgti šiek tiek kitaip. Prie to prisidėjo ir atlikti skrodimai. Taip pat vienuoliai ėmė kurti vis daugiau ligoninių, kurios užsiėmė tiek gydymu, tiek vargšų globa, ar veikė kaip prieglobstis keliautojams.

Jau, minėtas medicinos priskyrimas amatams dar kurį laiką paliko ganėtinai ryškų pėdsaką šios mokslo šakos raidoje. Nors žmogaus kūno pažinimas ir laikytas kilniu užsiėmimu, chirurgija vis dar buvo laikoma žemesnio lygio sritimi. Tai buvo ypač ryšku Šiaurės Europoje. Apskritai, kaip teigia knygos Bad Medicine: Doctors Doing Harm Since Hippocrates autorius Davidas Woottonas, paciento lietimas tapo nepriimtinu, tad populiarusis šlapimo tyrimas beliko vieninteliu leidžiamu metodu aiškinantis paciento ligos priežastis (be to ir vizitas tapo nebebūtinu).

Nutarus, kad reikia ne tik kraujo nuleidimo, bet ir operacijos, reikėjo išspręsti skausmo malšinimo klausimą. Tam buvo galima naudoti įvairius nuskausminamus gėrimus, kurių receptai atrodo gana egzotiškai: paimkite tris šaukštus šerno tulžies vyrui, o moteriai – šernės, tris šaukštus maudos sulčių, tris šaukštus brienių, tris šaukštus salotų, tris šaukštus opijaus, tris šaukštus drignių ir tris šaukštus acto. Juos sumaišykite, šiek tiek pakaitinkite ir sudėkite į stiklinį indą, kad nusistovėtų, o tada įdėkite tris šaukštus į puodą gero vyno ir gerai išmaišykite. Reikia pastebėti, kad nors net ir atskirai paimti kai kurie šio anestetiko ingridientai yra mirtinai nuodingi (mauda, opijus ir drignė), receptas tarp Viduramžių gydytojų buvo gana paplitęs.

Apskritai, dauguma atveju gydymas, nors ir atitikęs tuometines teorijas apie žmogaus kūną, buvo veiksmingas tik placebo efekto dėka. Negalima nepastebėti ir to, kad nemažai daktarų gydymą siedavo ir su astrologija, procedūras taikydavo atsižvelgdami ir į žvaigždžių padėtį bei jų įtaką pacientui. Situacija po truputį keitėsi ir galiausiai Galeno mokymas buvo pradėtas vertinti gerokai mažiau, ypač Jeronimo Cardano ir Paracelso dėka.

Posted in Mokslas | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Apie Viduramžių šventes: prancūzišką, vokišką ir bretonišką

Visą savo neilgą gyvenimą mėgau Viduramžius. Nuo Le Morte Darthur iki legendų apie kunigą Joną ir viešojo maitinimo klausimų. Tad pasitaikius progai (kurios ateina rečiau nei norėtųsi) paprastai neatsisakau galimybės užsukti ir į viduramžiškas šventes, kuriose ne tik senovinių pramogų būna, bet ir tautiniai charakteriai neblogai atsiskleidžia. Tad šįkart apie tris tokio pobūdžio šventes. Prancūzišką Rodemacke, vokišką Lutherstadt Wittenberge bei bretonišką Dinane.

Trumpai apie miestus ir miestelį

Rodemack

Rodemackas – nedidelis miestelis (mažiau nei 1000 gyventojų) stovintis prie pat Liuksemburgo ir Prancūzijos sienos. Visas jo centras senovinis, maži seni akmeniniai namukai, grįstos siauros gatvelės, pilis ant nedidelės kalvos ir viduramžiškas sodelis ties miestelio siena, nuo kurios matosi elektrinė. Teko girdėti, kad atsiradus poreikiui statyti atominę elektrinę Liuksemburgas jos atsisakė, o prancūzai kaip mat sutiko ir ta proga prie pat sienos įrengė. Visame Rodemacke naujų namų beveik nėra, tad atmosfera išties senove dvelkianti ir labai puiki. Kasmetinė viduramžių šventė yra pati paprasčiausia, be jokių jubiliejų ar specialių temų. Suvažiuoja daug muzikantų, juokdarių, amatininkų ir žonglierių iš aplinkinių valstybių (paprastai kasmet atvyksta tie patys senovės mylėtojai), kurie tiesiog daro tai, ką moka, ir švenčia.

Lutherstadt Wittenberg

Wittenbergas (oficialiai jis pavadinimo priekyje dar turi žodį Lutherstadt, t.y. Liutero miestas, tačiau papastumo dėlei toliau pavadinimą trumpinsiu) visiems gerai žinomas iš istorijos vadovėlių, mat čia Martinas Liuteris prie durų prikalė savo garsiąsias 95 tezes. Beje, pritvirtino jas ne prie katedros, kaip dažnai galvojama, o prie pilies bažnyčios durų. Senamiestis labai gražus, nuo bokštų atsiveria gražus vaizdas, galima apižiūrėti Liuterio kambariuką ir senovines knygas. Tiesa, jas tik per stiklą, tad pavartyti, kad ir kaip to norėtųsi, niekas neleis. Pati šventė yra skirta Liuterio ir Katerinos von Bora santuokos minėjimas, su esminiu akcentu sekmadienį – vestuvine eisena. Taip, tai jau XVI a., bet pati šventė vis tiek iš esmės yra tipiškai viduramžiška.

Dinan. Rue de Jerzual

Dinanas – vienas iš daugelio Bretanės miestų, kuriuose galima išvysti daugybę fachverkinių pastatų (nors, kiek teko keliauti, čia jų daugiausia). Jame gyvena tik apie 10 000 žmonių, tačiau pats senamiestis, kuriame ir vyksta šventė, išties didelis ir įspūdingas. (Nebent nutariate prie upės išsinuomoti dviratį (kitų vietų lyg ir nėra) ir tada sužinate, kad teks ilgai su juo ropštis akmenimis grįsta Rue de Jerzual. Kuri šiaip jau išties graži ir palieka viduramžiškiausią įspūdį iš visų kada nors matytų). Viduramžių šventė (tiksliau, Pylimo/Sienos šventė, Fête des Remparts) vyksta kas du metus (buvo ir šiemet, tad kita laukia 2014 m.) ir specialios temos neturi. Jau renginio išvakarėse visi automobiliai iš centro pašalinami (kartais ir per jėga), tad visas senamiestis lieka tik pėstiesiems ir raiteliams ant žirgų bei asilų. Įdomiai išspręstas ir bilietų

Privalomas atributas Bretanės vėliava. Dinan

klausimas. Didelė dalis šventės teritorijos yra nemokama, išspirkti teisę įeiti reikia tik norintiems specialesnių programos dalių, vykstančių uždaresniuose skveruose ir užkampiuose, kur budrios apsauginių akys stebi, kokių spalvų apyrankės ant rankų. Atskiras bilietas parduodamas ir į riterių “turnyrą”, kuris iš esmės tėra maždaug valandos demonstravimasis, o ne joks ne turnyras kaip kad per Tarptautines Hansa dienas Kaune vyko. Svečiams, kurie persirengę viduramžiškais drabužiais įėjimas nemokamas. Tiesa, dėl to miestan priguži ir dalyvių, pasidabinusių robinhudžių iš tam tikros kategorijos filmų drabužėliais, nesuprasi ką veikiančių puszombių ir pan.

Prekyba

Puodžius. Rodemack

Vos atvykus į Rodemacką automobilį tenka palikti pačiame toliausiame miestelio užkampyje su naujaisiais namais arba už jo, kadangi visos mašinos per šventę iš senamiesčio išvaromos ir neįleidžiamos, kas, aišku, labai prisideda prie išskirtinės atmosferos sukūrimo. Per geras penkioliką minučių (kartu su minia žmonių) pasiekus vartelius su kasa iškart pasitinka senoviniais drabužiais pasidabinę miestelio gyventojai ir svečiai, o už jų iškart prasideda prekyvietė. Čia prancūzų garbei reikia pasakyti, kad kičo rasti pakankamai sunku. Daugiausiai pardavinėjami rankų darbo ir pakankamai padoriai atrodantys daiktai – nuo papuošalų iki ragų midaus gėrimui.

Lutherstadt Wittenberg

Wittenbergan per Liuterio vestuves atkeliavau traukiniu ir kulniuojant nuo stoties link senamiesčio jokio šventiškumo nesijautė. Natūralu, per didelis miestas, visko nesuviduramžiškinsi. Galiausiai pasiekus pagrindinę gatvę ir įsigijus bilietą (čia Wittenbergas laimi hands down, Rodemacke gauni popierinį, o Liuterio mieste molinį leidimą naudotis šventiniais savaitgalio privalumais) pasitinka dvi milžiniškos eilės pardavinėjamų ryškiaspalvių plastmasinių niekniekių. Nupurtė siaubas ir apėmė šiokia tokia neviltis, kad savaitgalis gali gautis ne toks jau šaunus, kaip kad naiviai tikėjausi. Įtariai besidairydamas pasiekiau ir patį centrą. Čia

Nežinomos kilmės kostiumas. Dinan

širdis, pamačius muzikantus ir tradicinius geriamuosius ragus kiek atsigavo, o ir kičo pardavinėtojų sumažėjo. Deja, tokie su šventės kontekstu nelabai besiderinantys dalykai galutinai neišnyko ir visokie didžiuliai Erdinger skėčiai ne tik trukdė žiūrėti vėliavininkų pasirodymą, bet ir šiaip rėžė akį.

Beje, kalbant apie skėčius prie alubarių, reikia trumpai užsiminti ir apie maistą. Rodemacke esminė maitykla yra pilies rūsiuose savaitgaliui įsikūrusi pseudovienuolių priebėga, kur patiekalai ruošiami maunant juos ant iešmo ar dedant virš atviros liepsnos. Sumoki porą eurų ir gauni pusiau apkeptą kiaulės koją, šoninę ar dar ką nors, o užsigėrimui neaiškios kilmės alaus. Žinoma, tokioms šventėms tas pakankamai įprasta, bet svarbiausia nenueita vokiškuoju keliu, kuomet tiek paprastą dieną, tiek per Liuterio vestuves pagrindinis patiekalas yra į bandelę įgrūsta dešrelė, aptepta kečupu, majonezu ir garstyčiomis, šalia pagal pageidavimą pridedant Sauerkraut. Kaip gi be šio vokiškiosios virtuvės atributo.

Nesusipratimas. Dinan

Dinane prekyba sutvarkyta gana gerai, skirta pora atskirų erdvių būtent pardavėjams. Čia be tradicinių ragų, drabužių, šalmų ir kardų galima aptikti ir keltiškai bretoniškų papuošalų bei visokių vietinių gėrimų (Chouchen, Hippocras, sidro ir kitų), kuriuos čia pat galima ir padegustuoti. Pasigedau tik vieno dalyko, niekas nepardavinėjo muzikos (išskyrus kai kuriuos muzikantus, kartais ir įkyriai siūliusius savuosius įrašus). Paguodė tai, kad visiško kičo ilgą laiką nemačiau, kol nepasukęs už kampo, prie sukrypusio laikrodžio bokšto neaptikau rausvų blizgančių balionų pardavėjos.

Piemenys. Dinan

Kadangi ši šventė vyksta Bretanėje, tai ne vien gėrimai, bet ir maistas su autentišku atspalviu. Vienas iš tradicinių krašto patiekalų – galletes, t.y. blynai iš grikių miltų su įvairiais įdarais (pavyzdžiui, kiaušiniu, kumpiu ir sūriu). Taip ir čia pardavinėjamos karštos dešrelės buvo susuktos ne kur kitur o į tuos pačius galletes. Kad bretoniškiau būtų. (Patikslinimas: kaip užsiminė Augusta, tai šitie dešreliniai galetai tradiciškai priskiriami Bretanės sostinei Rennes, o ne Dinanui. Net ir himną tam turi.).

Veiksmas

Rodemacko šventėje viskas vyksta be jokios didelės tvarkos. Teoriškai programa yra, bet kas kada ir kur prasidės vis tiek reikia spėti daugiau mažiau iš akies ir, galbūt, pasiseks. Be to, oficialioji tvarkingoji programa ir nėra pati įdomiausia renginio dalis. Daug smagiau einant kokia nors siaura gatvele netikėtai sutikti žonglierių iš Italijos trupę, linksmai traukiančią savo vežimėlį su kėgliais, kamuoliais ir fakelais, kurie sutikę žmonių sustoja ir čia pat vietoje pradeda demonstruoti savo miklumą. Lygiai tas pats ir su muzikantais bei šokėjais – visi slampinėja be jokios tvarkos, kas kur nori, tas ten ir

Žonglieriai. Rodemack

groja. Dūduotojas netikėtai susitinka su ratukinės lyros virtuozu ir duetas pradeda improvizuodamas groti. Viduramžių melodijos vis tiek tradicinės ir visiems gerai žinomos, tad nieko sudėtingo nėra, o šventę pagyvina kaip reikiant. Tada kur nors pro šalį ėjusi rekonstruktorių kompanija nutaria, kad ta proga galima čia ir pašokti, o žioplinėtojai vienas paskui kita prisijungia ir negrabiai dėlioja kojas, nuolat maišydami žingsnius. Viskas laisva, keičiasi ir niekad nežinai, ką vėl sutiksi už kito kampo. Būna, kad sutinki ir ant kojūkų vaikštančią bei grėsmingai besišypsančią giltinę. O jeigu norisi ramybės visada galima nueiti į prie sienos esantį sodą ir ten pasiilsėti.

Būgnininkas. Lutherstadt Wittenberg

Wittenberge viskas kitaip. Kiekvienas muzikantas, žonglierius, juokdarys ar karys žino savo vietą. Jeigu paskirta groti trys metrai nuo pilies vartų, tai visas tris vestuvines dienas jis ten iškilmingai ir pragros (ar užsiims dar kokia priderama ir paskirta veikla). Žinoma, nestypsos vienoje vietoje visą laiką, tačiau jei jau atliks savo performansą, tai tik ten, kur paskirta ir pridera. Ordnung ist Ordnung. Du pagrindiniai reginiai – vėliavininkų šou ir vestuvinė eisena. Pirmasis vėlgi vyksta tiksliai numatytoje vietoje, tiksliai

Vėliavininkai. Lutherstadt Wittenberg

numatytu laiku. (Rodemacke vėliavų mėtytojai vaikšto po visą miestelį, o kur randa vietos, ten ir rodo savuosius triukus). Vestuvinė eisena yra kertinė šventės dalis. Čia tas atvejis, kai visi iš anksto ilgiausiai ruošiasi drabužius ir nekantriai laukia, kada bus paskelbta, kam teks sutuoktinių vaidmenys. Taigi visi svarbiausi miesto ir apylinkių gyventojai pasipuošia senoviškai, vieni kaip svečiai iš Danijos, kiti kaip eiliniai kaimiečiai, pasikinko arklius ir traukia sveikinti nebe vienuolio jaunavedžio Martino Liuterio bei jo nuotakos (taip pat nebe vienuolės) Katerinos. Čia bandoma kuo tiksliau pavaizduoti tuos tikruosius sveikintojus iš 1525 m. Eisenai pasibaigus (galimiems žiūrovams iš karto patarčiau nueiti kiek anksčiau, kadangi po to per grūsti gali nepasisekti gauti vietos su patogiu vaizdu) viskas grįžta į savo vėžes.

Žonglierius. Dinan

Lyginant su dviem anksčiau aprašytomis šventėmis, Rodemacko ir Wittenbergo, Dinane sujungiami jų abejų elementai. Viena vertus, po nemokamą dalį muzikantai, žonglieriai ir visokie triukmeisteriai vaikšto kas kur, tad vyksta šioks toks smagus balaganas. Mokamuose skveruose viskas vyksta tvarkingai pagal numatytas programas. Vienintelė bėda, kad lankytojų labai daug ir kartais neką tepavyksta pamatyti (meškų ar sakalų pasirodyme buvo tiek žiūrovų, kad nežinau kaip ten iš galo ką ir įžiūrėti reikėjo). Mažiau žmonių susirinkdavo ties teatrais ir minikoncertais (ten viena grupė nuolat grojo. Ne viduramžiškai, bet apie Viduramžius, kas buv nuobodu ir labai jau užsaldinta). Kitose vietose muzikantams priekaištų turėti negalima, nuo lėtos muzikos su

Muzikantai. Dinan

arfomis iki greitos su dūdmaišiais, visi skoniai turėjo būti patenkinti, o norai išpildyti, mat ir grojimo kokybė tikrai pakankama. Spektakliukai sutraukė krūvas vaikų (ypač pasakojant lapino Reinekio istoriją), tiesa, nežinau ką jie ten suprato istorijoje apie ispaną, kleboną ir dvi merginas. Negalima pamiršti ir to, kad visame tame viduramžiškume nuolat pasiordo ir bretoniškų elementų. Nuo dainų ir instrumentų iki aprangos. Galiausiai, sekmadienio vakarą, pražygiuoja visų šventės dalyvių eisena. Tada pamatai, kiek visko neaptikai/nespėjai pamatyti ir nagus graužiesi.

Vakaras

Vakarais paprastai prasideda svarbiausieji švenčių koncertai. Net ir čia prancūzų, bretonų ir vokiečių prieigos smarkiai išsiskiria. Rodemacko vakarinio koncerto svarbiausias tikslas sujungti visus šventės dalyvius į vieną bendruomenę. Muzikantai nėra labai garsūs, tačiau groja linksmai (o sėkmingai sekant protėvių iš Viduramžių pėdomis, po išgerto didelios alaus kiekio retam dalyviui reikia dar ko nors daugiau), bemat atsiranda viduramžiškų šokių mokytojų ir visi draugiškai linksminasi iki paryčių su viena nedidele pertrauka, kuomet lankininkams iškyla rimta užduotis – nukauti ant pilies sienos įsitaisusį drakoną. Vaikam akys bemat išsiplėčia iš nuostabos ir baimės, bet narsieji kariai nieko nelaukdami pamirko degiame skystyje savo strėles, jas padega ir salvė po salvės šauna į žvėrį. Šis, kad ir kaip tikėtųsi ką nors suėsti, savo užmačių neįgyvendina ir visas liepsnodamas agonijoje nusibaigia.

Eisena. Lutherstadt Wittenberg

Wittenbergas paprastai į koncertą pasikviečia žanro simboliais Vokietijoje tapusius (ir pernai per Hanza dienas Kaune grojusius) Corvus Corax. Muzikiniu požiūriu už Prancūzijoje dažniausiai grojančius Elixir, jie skamba įdomiau, tačiau visa koncerto esme tampa… stovėjimas ir klausymas. Jokio bendruomeniškumo ir bendrų veiklų, tik pastovėjimas, palinkčiojimas, pasiklausymas ir palingavimas siurbčiojant alų.

Kaip ir Rodemacke, Dinane vakaro programa skiriama bendram pasišokimui. Muzikantai čia labiau viduramžiški nei kad anoje šventėje, o šokiai bei atmosfera nė kiek neprastesni. Visi ima kaimyno rankas ir, sekdami scenoje esančių muzikantų rodomus žingsnelius, bando (būna ir sėkmingai) juos atkartoti. Į dangų visų džiaugsmui paleidžiami fejerverkai ir pro krūvas žmonių bandoma prasigrūsti iki transporto ar nakvojimo vietos.

Užbaigimas

Eisena. Dinan

Užbaigiant reiktų pasakyti, kad nepaisant visokių skirtumų, trūkumų ir privalumų visas šventes aplankyti smagu. Ir vokiškąją ordnuniginę, ir prancūziškąją su jos liberté. Pastaroji man buvo arčiau širdies, bet ir Wittenbergo reginiai ir klausiniai mažai tenusileido. Jei įsleistų daugiau improvizacijos ir apsitvarkytų su atsitiktiniais prekeiviais būtų visai puiku. Vis tik, jeigu jau reiktų rinktis vieną iš trijų, pasirinkčiau būtent Dinaną. Čia apjungiami abejų kitų švenčių pranašumai, išvengiant nemažos dalies minusų. Greta Viduramžių juntama ir keltiškoji Bretanė, pilna pačių įvairiausių renginių, o didelis persirengėlių skaičius (juk nemokamai įleidžia!) padeda sukurti autentiškesnę atmosferą.

Posted in Viduramžių įvaizdis | Tagged , , , , , | 2 Comments

Viduramžių atgimimas

Josephas Mallordas Williamas Turneris. "Parlamento rūmų gaisras". 1835.

1834 m. spalio 16 d. Londone nutiko nelaimė. Dideliame gaisre, sutraukusiame minias žioplinėtojų, sudegė Westminsterio rūmai. Išliko tik keletas komplekso dalių. Toks svarbus statinys, žinoma, buvo prioritetinis ir jau 1836 m. konkursą dėl atstatymo laimėjo architektas Charlesas Barrey’is, pasiūlęs gotikinio stiliaus projektą. Jo asistentu tapo jaunas, vos dvidešimt dviejų metų sulaukęs, architektas ir dizaineris Augustas Welby’is Northmore’as Puginas, labiausiai prisidėjęs prie viduramžiškojo meno atgimimo XIX a. Anglijoje.

Naujieji Westminsterio rūmai.

Ko gero naujieji Westminsterio rūmai geriausiai ir atspindi architektūrinį lūžį, perėjimą nuo neoklasicistinio prie neogotikinio stiliaus.

A.W.N. Puginas gimė 1812 m. architekto Auguste’o Charleso Pugino ir Catherine’os Welby šeimoje. Tėvas užsiėmė ir privačiu mokymu, tad sūnus anksti ėmėsi pažinti architekto amatą. Nuo mažens jaunasis Augustas iš tėvo perėmė ir domėjimąsi Viduramžių menu.

Augustas Welby'is Northmore'as Puginas

Didelį įspūdį būsimam menininkui paliko ir apsilankymas Paryžiuje bei Normandijoje, kur teko išvysti nemažai Viduramžių Prancūzijos architektūros pavyzdžių, dar labiau sustiprinusių žavėjimąsi šiuo laikotarpiu. Vos penkiolikos metų jis jau gaudavo individualius dizaino užsakymus ir be Westminsterio rūmų Puginas dirbo su daugeliu kitų reikšmingų pastatų.

Augusto meilė Viduramžiams visą laiką buvo aiškiai matoma jo paties darbuose, tačiau sulaukus dvidešimt keturių metų amžiaus ir 1836 m. išleidus knygą Contrasts, jo idėjos paveikė kitus to meto menininkus ir įkvėpė vadinamąjį gotikos atgimimą. Šiame darbe labai aiškiai, pateikdamas ir aprašymus, ir iliustracijas, Puginas supriešino savojo laikmečio ir Viduramžių pastatus bei jų kompleksus.

"Kontrastų" iliustracija. Vargšų namai.

Tačiau nemažiau svarbia knygos dalimi tapo be architektūros aptarimo,  pateikiamas kontrastas tarp visuomenių struktūrų. Puginas idealizuoja viduramžišką gyvenimą, romantiškai aprašydamas tobulas bendruomenes, kurių nariai vienas kitam padeda (vienuoliai rūpinasi tiek vargšų kūnais, tiek sielomis), ir supriešina jas su XIX a. visuomene, kurioje, anot jo, nebėra socialinės atsakomybės ir bendrumo pojūčio, vyrauja susvetimėjimas (tie patys vargšai mušami, miršta badu, o po mirties jų kūnai keliauja medikams). Apskritai, žvelgiant iš architektūrinės pusės, Puginas neskyrė pakankamai dėmesio konkretiems meno elementam (pavyzdžiui, proporcijoms ar konstrukcijos subtilybėms), tačiau pateikė visą socialinę, politinę, religinę visuomenės atstatymo programą. Utopinę siekiamybę, kuriai būtinas visų žmonių sugrįžimas prie viduramžiškųjų vertybių. Tad nei kiek nenuostabu, kad ir pats Kontrastų autorius iš anglikonų tikėjimo perėjo į katalikybę, o Reformaciją laikė ne tik gerųjų visuomenės sanklodų, bet ir architektūros grožio sunykimo priežastimi.

Angliškoji neogotika Žagarėje

Vis dėlto nors pagrindinis dėmesys skiriamas senųjų gerųjų laikų sugrąžinimui, jos autorius atsigrežimą į Viduramžius pasiūlė ir kaip priebėgą pasislėpti nuo pabodusio neoklasicizmo ir Pugino architektūrinės idėjos sulaukė pasisekimo. Nors Britanija ir nebuvo perkurta į viduramžišką katalikišką valstybę, neogotika suklestėjo, o jos pavyzdžių galima rasti net Lietuvoje. Garsusis Arts and Crafts judėjimas (su Williamu Morrisu priešakyje) taip pat nemažai įkvėpimo pasisėmė iš šio menininko darbų. Kartu su domėjimusi menu ėmė augti ir susidomėjimas kitais Viduramžių gyvenimo aspektais. Pats Augustas Puginas mirė 1852 m., sulaukęs vos keturiasdešimties.  Daugelio jo darbų nuotraukų ir aprašymų galima rasti šiame interneto puslapyje: http://www.pugin.com/

 

Posted in Viduramžių įvaizdis | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Viduramžių futbolas

Futbolas XIX a.

Viduramžiais pramogos ir žaidimai užėmė ne mažiausiai svarbią gyvenimo dalį. Ar tai būtų riterių turnyrai, ar medžioklės, ar kūjo mėtymai, ar žaidimai kamuoliu tokie įvykiai sutraukdavo daugelį. Tarp tokių laisvalaikio leidimo būdų patenka ir futbolas. Nors nuo šiuolaikinio sporto tuo pačiu pavadinimu jis ir gerokai skiriasi ( kaip teisingai pastebėjo troy, yra labiau panašus į šiandieninį regbį, o Gruzijoje žaidžiamas labai panašus žaidimas Lelo), šiokių tokių panašumų esama, tad Europos čempionato proga siūlau susipažinti, kaip buvo sportuojama prieš kelis šimtus metų. Tiesa, dalis šio aprašymo galbūt labiau tinka naujųjų laikų pradžiai, kadangi šaltinių trūkumas riboja nuodugnią šio žaidimo Viduramžiais analizę (taip pat ir iliustracijos yra iš vėlesnio laikotarpio). Vis dėlto vargu ar žaidimo principai būtų gana greitai labai smarkiai pakitę.

Jau antikiniame pasaulyje žaidimai kamuoliu buvo gana paplitę. Romėnai turėjo harpastum, graikai – ἁρπαστόν, o viduramžiškieji žaidimai kamuoliu (tikėtina, kad Europa su jais susipažino būtent per romėnus) minimi nuo IX a. Didžiausia problema, bandant juos aprašyti yra tai, kad tenka remtis įvariuose tekstuose (dažnai pakankamai tolimuose tiek erdvės, tiek laiko požiūriu) pateikiamomis užuominomis apie šias pramogas. Taisyklių (kurių beveik nebuvo) rinkinių, rungtynių statistikos ar išsamios analizės, deja, nerasi, tačiau bendrą vaizdą apie viduramžiškąjį futbolą susidaryti galima.

Ankstyviausios užuominos apie žaidimus kamuoliu tiesiog konstatuoja patį žaidimo faktą, mini žaidžiantį jaunimą, stebimą vyresniųjų, tačiau aprašymai labai skurdūs. Vėliau atsiranda įrašai teisinėse bylose (dėl sužalojimų ar nužudymų), įsakai, draudžiantys užsiimti šiuo sportu dėl kylančių neramumų. Geoffrey Chauceris taip pat mini žaidimą savo Kenterberio pasakojimuose: he rolleth under foot as doth the ball. Laikui bėgant viduramžiškasis futbolas minėtas vis dažniau ir galima susidaryti kiek išsamesnį vaizdą.

Kamuolį neretai atstodavo išpūsta kiaulės pūslė, aptraukta oda. Taip pat dažnai naudoti ir kiti panašaus dydžio, daugiau mažiau apvalūs odiniai daiktai, pavyzdžiui, nedideli maišai vynui ar net mediniai kamuoliai. Tiesa šiuo atveju ne tokia įdomi kaip legenda, anot kurios, keletas darbininkų besidarbuodami atkasė danų vikingo palaikus ir iš neturėjimo ką veikti ėmė spardyti kario kaukolę. Jaunimas vėliau tokiai savotiškai pramogai dar susigalvojo ir taisykles, o vargšo dano kaukolę pakeitė kamuolys. Nors tai ir tėra legenda, kicking the Dane’s head rado savo vietą liaudies kultūroje ir eilėraštukuose vaikams.

Žaidimo tikslas būdavo kamuolį nugabenti prie priešininko komandos vartų. Angliškas žodis goal yra kilęs būtent nuo stulpelių skirtų pažymėti vietą, kur reikia nusivaryti kamuolį. Tiesa, vartai nebūtinai turėjo būti pažymėti kuolais. Juos puikiaisiai atstodavo ir sienos, upės ar kiti aplinkos elementai. Atstumas tarp vartų būdavo pakankamai įvairus: nuo poros gatvių, iki viso miesto ar užmiesčio. Mačas galėdavo trukti labai ilgai, kartais net ir šešias valandas. Skirtingose vietose taisyklės taip pat būdavo nevienodos. Vienur toleruojamos būdavo tik imtynės, kitur buvo leidžiamas ir apsikumščiavimas. Varžybų dalyviai tuo mielai naudojosi, mat prisidengiant sportiniu azartu būdavo galima pamėginti ir suvesti senas sąskaitas, ne tik pelnyti įvartį. Vėlesniais laikais smurto pasitaikydavo neką mažiau. Štai 1601 m. rungtynėse Berwicke škotai, kovodami dėl pergalės, panaudojo net šaunamuosius ginklus. Panašus sportas buvo populiarus ir Prancūzijoje, kur jis vadinosi la soule (valstiečiai sakydavo la choule). Vėlesniais amžiais, jau po Viduramžių, Normandijoje žaidime kartais dalyvaudavo ir 700-800 žaidėjų, o žiūrovų galėdavo susirinkti net keli tūkstančiai. Griežtos taisyklės kamuolį varytis vien kojomis nebuvo. Nešimas rankomis ar mušimas lazdomis taip pat buvo leidžiamas. Netrūkdavo ir sukčiavimo, kuomet kamuoliai buvo prapjaunami, išardomi ir slepiami po drabužiais, siekiant juos iki vartų nunešti nepastebėtus.

Futbolas XVIII a.

Varžybos paprastai vykdavo religinių švenčių metu, ypač dažnai dieną prieš Gavėnios pradžią, t.y. per mūsiškas Užgavėnes. Šią dieną žaisdavo suaugę, o per kitą, Pelenų dieną, jau vaikai. Tai, kad pats sportas turėjo ritualinių elementų, sietinų su derlingumu, rodo ne tik jo ir pavasarinių švenčių ryšys, bet ir kitos tradicijos. Pavyzdžiui, Normandijoje žaidimo pradžioje kamuolį paprastai įmesdavo paskutinė ištekėjusi bendruomenės moteris, tikėta, kad laimėtojų derlius bus geresnis. Rungtynėse galėdavo dalyvauti ir šimtai žmonių, o komandas sudarydavo skirtingų gildijų, parapijų atstovai. Galimos buvo ir kitokios kombinacijos. Vienas iš įdomesnių pavyzdžių galėtų būti žaidėjų pasidalinimas pagal šeimyninę padėtį, vedę vyrai rungdavosi vienoje, o nevedę kitoje pusėje.

Kaip jau minėta, nemaža dalis šaltinių pasakoja, kas ir kaip per varžybas buvo nužudytas priešininkų komandos atstovų. Pavyzdžiui, vienas iš žaidėjų 1280 m. Newcastle per rungtynes buvo paprasčiausiai “netyčia” nudurtas. Apsiginklavimas kovai skirtomis lazdomis ar net lankais taip pat pasitaikydavo ne taip jau retai. Dėl to nei kiek nenuostabu, kad valdovai ne kartą mėgino šią smurto nestokojančią pramogą uždrausti: 1314 m. tai padarė Londono meras, Prancūzijoje panašų nutarimą priėmė Karolis V ir tai tik pora pavyzdžių iš daugelio galimų. Štai Jokūbas I rašė: nuo šito aš draudžiu visokias grubias ir žiaurias mankštas, tokias kaip futbolas [foote-ball], labiau tinkamas žaidėjų luošinimui nei lavinimui. Vienas XVI a. žiūrovas rungtynes apibūdino taip: Daug žalos buvo padaryta: daugelis buvo apkvaitę, kai kurių kūnai sudaužyti ir sumušti, kai kurių rankos, galvos ar kojos sulaužytos, o kiti buvo dar kitaip sužaloti ar jų gyvybės atsidurė pavojuje.

Belieka pasidžiaugti, kad šiomis dienomis futbolas tapo gerokai taikesniu sportu (nors kai kurie sirgaliai ir bando sugrįžti prie senųjų papročių), tačiau neveltui sportinė terminologija siejasi su karo sfera. Populiariausio pasaulyje žaidimo ištakos irgi buvo ganėtinai kruvinos ir kovingos.

Posted in Kasdienybė | Tagged , , , | 2 Comments

Šv. Vito šokiai

Štai, štai! Draugužis apkvaitęs šoka! Įkando jam tarantulas!
E. A. Poe Aukso vabalas

Taip prasideda amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe apsakymas apie piratų kapitono Williamo Kiddo paslėptą lobį. Patį pirmą kartą perskaitęs kūrinį likau nesupratęs, kuo tarantulai gali būti susiję su šokiais. Nebent su šokinėjimu, kai įkanda tiesiai į koją. Vis dėlto atsakymas daug labiau netikėtas ir… viduramžiškas.

Šokis Molebeeke. Peteris Bruegelis jaunesnysis

Ši citata susijusi su keistais pasikartojančiais chorosmanijos (žodis sudarytas iš graikiškų choros (šokis) ir mania (pamišimas)) protrūkiais, kuomet žmonės staiga pradėdavo masiškai šokti, šūkauti ar voliotis ant žemės. Daug plačiau žinomas šio reiškinio pavadinimas yra šv. Vito šokis, atsiradęs kuomet 1278 m. Vokietijoje minia žmonių taip įsišoko ant tilto per Maaso upę, kad jis sugriuvo, dalis šokėjų žuvo, o likusieji buvo paguldyti netoliese stovėjusioje šv. Vito koplyčioje.

Nors yra šaltinių nurodančių, kad tokio keisto elgesio protrūkių pasitaikė ir Ankstyvaisiais Viduramžiais, daugiausiai jų įvyko XIII-XVII a. Štai, pavyzdžiui, 1374 m. bent keliuose Vokietijos ir aplinkinių šalių miestuose (nuo Acheno iki Metzo) žmonės pradėjo masiškai šokti. 1518 m. tas pats nutiko Strasbūre, kur, anot kronikininkų, išsekę nuo nekontroliuojamo nuolatinio judėjimo mirė keli šimtai žmonių. Viename moterų vienuolyne 1491 m. jo nares taip pat užpuolė šv. Vito šokis. Tai tik keletas atvejų, o per penketą amžių jų pasitaikė ir daugiau.

Lycosa tarantula

Tačiau kuo gi šis keistas elgesys pasižymėjo? Visų pirma daugelis šokėjų nusimesdavo rūbus ir imdavo nuogi šokti miesto gatvėse. Daugelis šaukdavo, juokdavosi ar verkdavo, staugdavo ir spiegdavo, juos apimdavo haliucinacijos, prasidėdavo krūtinės skausmai, dingdavo apetitas. Dėl atsitiktinių lytinių santykių daugelis juos kaltino nepadoriu elgesiu. Visa tai galėjo trukti tiek kelias dienas, tiek kelias savaites, o kai kurie iš šv. Vito šokio dalyvių dėl fizinio nusilpimo ar širdies smūgio ir mirdavo. Beveik visoje Europoje tai buvo siejama su demonų įsikišimu, tačiau Italijoje, buvo tikima, kad kalti tarantulai, įkandę žmonės ir savo nuodais privertę juos taip šokti (pats šv. Vito šokis čia vadintas tarantizmu). Bandymai gydyti dažnai apsiribodavo muzikos instrumentų čiupimu ir greito itališko tarantella šokio grojimu. Kituose kraštuose taip pat tikėta gydančiu muzikos poveikiu, tad šį makabrišką elgesį daug kur lydėjo linksma šokių muzika.

Paprastoji skalsė ant rugio

Egzistuoja keletas skirtingų galimų tokio elgesio aiškinimų. Kaip vienas iš tikėtinų kaltininkų dažnai nurodomas rugiuose atsirandantis grybelis paprastoji skalsė (claviceps purpurea). Juose esančios cheminės medžiagos be grynai fizinių problemų gali sukelti ir psichines negalias. Vis dėlto, nors paprastoji skalsė ir gali susargdinti bei pražudyti žmogų, jų poveikis negali sąlygoti kelias dienas trunkančių šokių. Itališkoji viduramžiška tarantulo teorija taip pat buvo patikrinta, tačiau nustatyta, kad ten gyvenančių vorų nuodai nesukelia tokio keisto elgesio. Trečioji versija nurodo religinių sektų įtaką, juolab kad dažniausiai šv. Vito šokis prasidėdavo po tam tikrų sunkmečių (pavyzdžiui, po buboninio maro protrūkio), sustiprėjus apokaliptinėms nuotaikoms. Tačiau ir ši teorija patiria sunkumų, mat dalis šokėjų sąmoningai nenorėdavo šokti, to bijodavo, o prasidėjus ir puldavo į neviltį. Kita vertus, kronikininkai nurodo, kad į miestus apimtus manijos būdavo atkeliavę keistų sektų nariai, o pats šv. Vito šokis nestokodavo religinių aspektų, kas liudija šios nuomonės naudai ir ją daro įtikinama. Galiausiai egzistuoja ir psichologinė masinės psichozės hipotezė, teigianti, kad chorosmanija buvo masinių isterijų protrūkiai, pasireiškę per Viduramžių kultūros normas.

Nors tikrosios šv. Vito šokio priežastys ir nėra iki galo suprastos, dar keletą dalykų galima apibrėžti kaip faktus. Visų pirma, dažniausiai tokios epidemijos kildavo po sunkmečių sukeltų ligų, badmečių ar kitų panašių priežasčių. Antra, neretai šokėjais tapdavo ne vietiniai gyventojai, o keliaujantys prašalaičiai ir kiti atvykėliai. Trečia, šokiai nebūdavo vien spontaniški, o juose dalyvaudavo ne vien moterys (kaip dažnai teigiama). Galiausiai reikia pastebėti, kad 1518 m. protrūkis Strasbūre buvo paskutinis didelis šv. Vito šokio atvejis, o po XVII a. jų ir visai nebepasitaikydavo.

Posted in Kasdienybė | Tagged , , , , , | 3 Comments

Halio kometos ekskomunikavimas

JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (geriau ir plačiau žinoma pagal anglišką trumpinį NASA) savo puslapyje (bent jau 2012 m. balandžio 12 d.) rašo:

Kometos ir nelaimės tapo taip susietos, kad popiežius Kalikstas III netgi ekskomunikavo Halio kometą kaip velnio instrumentą…

Čia turime du teiginius. Pirma, kad kometos buvo suvokiamos kaip kosminiai (ar Viduramžiais kaip atmosferiniai reiškiniai), antra, kad popiežius Kalikstas III vieną jų net ir ekskomunikavo dėl numatytos blogos įtakos.

Halio kometa Bayeux gobelene

Su pirmuoju teiginiu ginčytis sunku. Išties, sąsajos tarp dangaus kūnų ir įvykių pasaulyje buvo aptarinėjamos, ką patvirtinta ir įvairūs šaltiniai. Štai tos pačios danguje pastebėtos kometos dažnai minimos istoriniuose įvairių laikotarpių dokumentuose, tačiau vienas iš šių dangaus kūnų sulaukia itin daug dėmesio. Halio kometa danguje pasirodo kas 75-76 m. Ko gero žinomiausias (ne seniausias) jos stebėjimo atvejis Viduramžiais siekia 1066m., kuomet įvyko Hastingso mūšis, o šis dangaus kūnas buvo įamžintas garsiajame Bayeux gobelene. Žinant, kas tuo metu Anglijoje vyko (normanų įsiveržimas, Hastingso mūšio metu žūva karalius Haroldas II), nenuostabu, kad kometa galėjo būti susieta su įvykiais Žemėje. Dar vienas Halio kometos pasirodymas įvyko 1301 m. ir tai dailininkas Giotto di Bondone įamžino paveiksle Išminčių pagarbinimas, tapydamas Betliejaus žvaigždę. Apskritai, vertinimų būta įvairių ir tame pačiame XV a., kuomet kai kurie autoriai Halio kometą suvokė kaip ženklą, pranašaujantį krikščionių pergalę prieš turkus.

Giotto di Bondone. Išminčių pagarbinimas

Antrasis teiginys susijęs su tuo pačiu dangaus kūnu, mat popiežiaujant Kalikstui III, 1456 m., įvyko dar vienas Halio kometos pasirodymas. Buvo praėję vos trys metai nuo to laiko, kai Osmanų imperija užėmė Konstantinopolį, ir būtent tuo metu turkų armijos įsiveržė į Balkanus ir laikė apgulusios Belgradą. Dėl tokios padėties tuometinis popiežius Kalikstas III birželio mėnesį išleido bulę, kuria ragino papildomai melstis tam tikru metu, pirmą kiekvieno mėnesio sekmadienį rengti procesijas, o pamokslų metu pasakoti apie turkų žiaurumus krikščionių atžvilgiu. Jokių užuominų apie kometą ten nėra, kalbama tik apie Osmanų imperijos keliamą pavojų.

1471 m. popiežius Sikstas IV nurodė Vatikano būsimam bibliotekininkui (1475-1481) Bartolomėjui Platinai parašyti popiežių gyvenimų istoriją. Deja, istorijos joje ne tiek jau ir daug. Ne išimtis ir pateikta Kaliksto III biografija. Vitae Pontificum rašoma:

Danguje keletą dienų matėsi raudona kometa, o matematikai pranašavo didžiulį marą, sausrą ir negandas. Kalikstas, kad nukreiptų Dievo rūstybę, nurodė tam tikromis dienomis eiti procesijas. Tam kad, jei koks blogis lauktų, Jis [Dievas] jį nukreiptų prieš turkus, krikščionių priešus. Jis taip pat nurodė, norint palenkti Dievą, vidurdienį skambinti varpais duodant ženklą tikintiesiems, kad savo maldomis jie padėtų tiems, kurie nepailstamai kovoja prieš turkus.

Nors bulės esmė atspindėta gana tiksliai, pridėta sąsaja su kometa tikrovės neatitinka. Jokių Kaliksto III dokumentų šio dangaus kūno atžvilgiu nėra, juolab kalbančių apie jo ekskomunikavimą. Be to, turkų puolimas jau ir taip buvo pakankamai gera priežastis baimintis dėl tolesnės Osmanų imperijos ekspansijos. Šia Platinos teksto dalimi ėmė sekti vėlesni rašytojai, istorikai ir astronomai, pasakodami nebūtą istorija apie tai, kaip Viduramžių popiežius nutarė ekskomunikuoti Halio kometą.

Posted in Mitai | Tagged , , , , , , | Leave a comment

Cambridge’as ir Southamptono sąmokslas

Jorkų giminės herbas

Ko gero kiekvienas yra girdėjęs apie Rožių karus, vykusius Anglijoje XV a. tarp Jorkų (Baltoji rožė) ir Lankasterių (Raudonoji rožė) giminių. Jeigu ir ne iš istorijos vadovėlių, tai bent iš Astridos Lindgren knygos apie seklį Kalį Bliumkvistą. Populiarioji George’o R. R. Martino fantastinė saga A Song of Ice and Fire (dažnam žinoma pagal televizijos serialo Game of Thrones pavadinimą) taip pat turi aliuzijų į šiuos įvykius. Tą rodo jau vien Starkų ir Lanisterių vardinis panašumas. Politinės dinastinės intrigos bei konfliktai yra labai įdomi istorinių tyrimų sritis ir tikiuosi, kad ji šiame tinklaraštyje, bus paliesta dar ne kartą. Šį kartą įrašas dar ne apie pačius Rožių karus, Lankasterių giminės pašalinimu iš sosto, o apie politinį sąmokslą, regztą prieš jiems prasidedant. Sąmokslą, kuriame dalyvavo svarbiausių Rožės karų pradžios veikėjų tėvai.

Lankasterių giminės herbas

Pateiktas straipsnis yra verstas iš anglų kalbos, o jį parašė Worchesterio universiteto Viduramžių istorijos studentė Anna A. Originalą galima rasti to paties universiteto istorijos bloge. Tad, Annai sutikus, pristatau Jums istoriją apie pasiruošimus Agincourto kampanijai, sąmokslą prieš karalių Henriką V bei Jorkų ir Lankasterių konfliktų ištakas.

Paskutinėmis 1415 m. liepos mėnesio dienomis Anglijos karalius Henrikas V buvo užsiėmęs baigiamaisiais pasiruošimais savo kariuomenės perkėlimui į Prancūziją (ši kampanija vėliau pasiekė savo kulminaciją garsiosios anglų pergalės Agincourto mūšyje metu). Pajėgos buvo sutelktos Southamptone, kartu čia buvo susirinkę ir daugelis karalystės lordų bei didikų. Tam kad išvykus karaliui Henrikui V būtų garantuotas šalies saugumas, buvo imtasi atsargumo priemonių (pavyzdžiui, pajėgų ties Škotijos pasieniu sutelkimo siekiant atremti galimus įsiveržimus, kurie jau buvo virtę tam tikra tradicija, kuomet Anglijos valdovai išvykdavo kariauti į Prancūziją).

Henrikas V

Šiaip ar taip viskas Henrikui ėjosi labai sėkmingai, kai tolimas jo giminaitis seras Edmundas Mortimeris, Marcho grafas paprašė audiencijos. Jos metu didikas karaliui atskleidė detales sąmokslo, kuriuo Henriką planuota paskelbti uzurpatoriumi, ir jam esant Prancūzijoje Anglijos valdovu tituluoti Mortimerį. Pagrindiniai sąmokslininkai buvo Cambridge’o grafas Ričardas, Henrikas Scrope’as Mashamo lordas ir seras Tomas Grey’us iš Hetono. Vos atskleidus jų slaptus planus trejetas buvo suimtas. Cambridge’as ir Grey’us dėl ketinimų karūnuoti Mortimerį bei sukelti maištus Velse ir Škotijoje taip pat nepasitenkinimą tarp lolardų prisipažino. Tuo tarpu Scrope’as teigė, kad kaltas yra tik dėl to, kad nesugebėjo laiku atskleisti sąmokslo karaliui.

Visas trejetas buvo apkaltintas rengus planą nužudyti Henriką V ir jo brolius, tačiau (nors tai ir galėjo būti nuvertimo pasekmė) panašu, kad šis kaltinimas buvo pateiktas paprasčiausiai užtikrinti nuosprendžiui. Grey’ui mirties bausmė buvo įvykdyta rugpjūčio 3-iąją, praėjus trims dienoms po sąmokslo atskleidimo. Paprasti riteriai, tokie kaip jis, buvo laikomi prasčiokais, todėl neturėjo teisės būti teisiami karalystės didikų. Šia privilegija siekė pasinaudoti kiti du sąmokslininkai. Tačiau žinoma, teismo nuosprendis jau buvo nulemtas iš anksto, tad Scrope’as bei Mashamas buvo nubausti pačiame Southamptone netoli Bargate’o, kuris tebestovi ir šiandien.

Šis įvykis, dėl suprantamų priežasčių žinomas tiesiog kaip “Southamptono sąmokslas”, šimtemčius domino istorikus ir rašytojus, kurie pateikė įvairias versijas dėl bendrininkų motivacijos ir tikslų. Williamas Shakespeare’as pjesėje Henrikas V pasiūlė piniginio prancūzų kyšio variantą. Šių laikų istorikai yra linkę tokį variantą atmesti ir dažniau įvardina politinius sąmokslininkų sumetimus bei asmeninį nepasitenkinimą (ypač iš Cambridge’o pusės), kuris bus detaliau aptartas vėliau.

Dauguma sutinka, kad sąmokslas buvo “skystaprotiškas” ir taip prastai suregztas, kad niekaip negalėjo pasisekti. Jau vien dėl to, kad kai kurie asmenys, kuriuos bendrininkai įtraukė į savuosius planus, buvo mirę (ar mirė netrukus), o kiti visai nebuvo linkę sukilti. Galima būti beveik visiškai tikriems, kad Cambridge’as buvo sąmokslo vadovas, o kiti du dalyviai su juo susiję vedybiniais ryšiais. Deja, apie šį istorinį veikėją be jo dalyvavimo Southamptono sąmoksle yra mažai kas težinoma.

Cambridge’as gimė 1375 arba 1385 m. Conisburgho pilyje Jorkšyre. T.B. Pughas (o taip pat ir kiti) tikėtinesne laiko vėlesniąją datą ir nurodo nesantuokinius ryšius tarp Camebridge’o motinos Izabelės Kastilietės ir Tomo Hollando, Ričardo II pusiau brolio, kaip galimai atvedusius būsimąjį sąmokslininką į pasaulį. Būdamas jaunesnysis sūnus Ričardas iš savo (galbūt) tėvo Edmundo iš Langley’o, Jorko hercogo, žemės nepaveldėjo. Maždaug 1408 m. jis vedė ledi Aną Mortimer (vyresniąją Edmundo Mortimerio seserį). Jie susilaukė dukros Izabelės, o po dviejų metų ir sūnaus, kuriam taip pat davė Ričardo vardą. Jis užaugęs tapo Jorko hercogu, karališkosios Jorkų dinastijos pradininku ir karalių Ričardo III bei Edvardo IV tėvu. Deja, panašu, kad Ana mirė netrukus po sūnaus gimimo, 1411 m.

Susidaro vaizdas, kad pats Cambridge’as didžiąją dalį savo suaugusiojo gyvenimo turėjo bėdų su skolomis, o jo vienintelės įplaukos buvo krikštatėvio Ričardo II skirta kasmetinė renta bei mokesčiai iš keleto dvarų, atitekusių jam 1414 m. dėka antrųjų vedybų šįkart su ledi Matilda Clifford. Netgi tapęs Cambridge’o grafu Ričardas su titulu negavo nei žemių nei valdų, kas tuo laiku buvo itin neįprasta. Šie faktoriai dažnai nurodomi kaip galimos Cambridge’o nepasitenkinimo savo giminaičiais bei karaliaus Henriko V elgesio priežastys.

Jorko hercogas Ričardas (Cambridge'o grafo Ričardo sūnus)

Kitas įdomus faktas yra tas, kad tiek Ričardo brolis, tiek sesuo buvo susiję su intrigomis ir planais nukreiptais prieš Lankasterių dinastiją. Brolis Edvardas, Jorko hercogas, buvo įsitraukęs į Trijų karalių sukilimą 1400 m. Galimas daiktas, kad jo buvo pasigailėta tik todėl, jog būtent jis karaliui išdavė planus ir taip įskundė kitus sąmoksle dalyvavusius didikus. Cambridge’o sesuo Konstanca dešimčia metų anksčiau buvo įsipainiojusi į planą pagrobti jaunąjį Edmundą Mortimerį. Tuo metu Ričardo dar kūdikis sūnus turėjo silpnų pretenzijų į sostą iš savo motinos pusės vietoje Edmundo Mortimerio, bevaikio Marcho grafo. Cambridge’o santykiai su Mortimeriu iškeliami kaip dar viena galima bandymo jį karūnuoti priežastis.

Priešingai nei kiti istorikai Julieta Barker tvirtina, kad Southamptono sąmokslininkų planai turėjo pagrindą ir galėjo būti įgyvendinti. Visi jie buvo sutelkę nemažas pajėgas Prancūzijos kampanijai, ir iš šių karių iškart buvo galima sudaryti kariuomenę. Škotijoje neramumų jau buvo, ką parodė ir įsiveržimas šiaurėje dar iki sąmokslo atskleidimo likus devynioms dienoms. Škotijos karalius tuo metu buvo laikomas belaisviu Londono Toweryje ir bendrininkams taip pat galėjo praversti. Be to visi sąmokslininkai savo bazes turėjo šiaurėje, o dalis riterių, manoma, vis dar prijautė lolardams.

Kokios galėjo būti sąmokslo pasekmės? Geriausiu atveju į pavojų būtų buvusi pastatyta Agincourto kampanija, o karalius būtų priverstas į Angliją grįžti, kur vyktų pilietinis karas, paremtas neatvirais koviniais veiksmais. Blogiausiu atveju pilietinis karas galėjo nuversti Lankasterių dinastiją. Sąmokslininkai ketino sustiprinti jau esančius nepasitenkinimo esama padėtimi šaltinius, o dauguma jų planų atspindėjo sukilimus vykusius valdant Henrikui IV. Vis dėlto galima spėti, kad bendrininkų ketinimai negalėjo žengti toliau planavimo stadijos. Henrikas V ėmėsi prieš juos veiksmų, kurie, jo nuomone, pagal aplinkybes buvo vieninteliai galimi, nors šiandieniniams istorikams ir gali pasirodyti pernelyg griežti.

Labiausiai šioje Southamptono sąmokslo istorijoje ironiška yra tai, kad būtent vieno iš jos dalyvių, Cambridge’o sūnus, Jorko hercogas Ričardas ir jo vaikai sėkmingai nuvertė ir nužudė paskutinįjį karalių iš Lankasterių dinastijos, Henriko V sūnų, o patys atsisėdo į sostą. Jų ryšys su Edmundu Mortimeriu (atskleidusiu Southamptono sąmokslą ir taip pasmerkusiu Cambridge’ą) leido jiems pretenduoti į Anglijos karūną. Rožių karų Jorkai sunaikino Lankasterių dinastiją ir būtent jų kraujas teka visų Anglijos monarchų gyslomis nuo pat 1460 m.

Posted in Politika | Tagged , , , , , , , , , | Leave a comment

Apie skrodimus

Skrodimas. XV a.

Vienas iš mitų apie mokslinį Viduramžių atsilikimą teigia, kad šiuo laikotarpiu buvo draudžiama atlikti skrodimus ir taip tirti žmogaus kūną. Tokia kliūtis ilgam sustabdė medicinos pažangą, o Bažnyčia pasinaudodama savo milžiniška galia dar labiau pristabdė žmonijos progresą. Tačiau tokia nuomonė su  Viduramžių istorija turi ne tiek daug bendro.

Dar Senovės Egipte skrodimai buvo gana įprastas dalykas, kadangi mumifikavimo metu tekdavo pašalinti kai kurias mirusiojo kūno dalis. 500 m. pr. Kr. Alkmaionas iš Krotonės veikale Apie gamtą aprašė savo bandymus su gyvūnais, o Hipokrato peties anatomijos studija, manoma, galėjo būti atlikta po žmogaus skrodimo. Vis dėlto Senovės Graikijoje prasidėjęs bandymas geriau pažinti žmogaus kūną buvo nutrauktas Senovės Romos stiprėjimo laikais, kur dar 150 m. pr. Kr. buvo įvestas draudimas atlikti tokias operacijas. Garsusis imperatoriaus Marko Aurelijaus gydytojas Klaudijus Galenas (129-200) turėjo savo tyrimus vykdyti su kiaulėmis, beždžionėmis ir kitais gyvūnais, dėl ko jo darbuose nemažai žmogui priskirtų anatominių savybių neatitiko tikrovės. Šis medikas buvo toks autoritetingas, kad maždaug tūkstantį metų Europoje niekas jo teiginiais neabejojo ir žmogaus kūno labiau netyrinėjo.

XIII a. situacija pasikeitė, kuomet Šiaurės Italijoje (galbūt dėl Bolonijos universiteto ar Salerno medicinos mokyklos įtakos) po ilgos pertraukos buvo atlikti pirmieji žmogaus skrodimai. Nėra visai aiškus jų tikslas, tačiau tikėtina, kad vienos svarbiausių priežasčių buvo teisinės, siekiant išsiaiškinti mirties priežastį. Pavyzdžiui, pats popiežius Inocentas III pats nurodė atlikti autopsiją žmogui, kurio mirties aplinkybės buvo įtartinos. 1302 m. mirus vienam iš Bolonijos universiteto mokslininkų, jo kolegos atliko skrodimą ir nustatė, kad mirtis buvo natūrali, o nunuodijimo versija atmesta. Taip pralaužus ledus vis dažniau skrodimai buvo pradėti daryti ir moksliniais-pedagoginiais tikslais, o Bolonijos ir kitų (pavyzdžiui, Padujos ir Montpejė) universitetų medicinos fakultetų studentai jų dėka įgydavo iki tol neturėtų žmogaus anatomijos žinių. Žinoma, reikia pripažinti, kad net ir įsitvirtinus tokiai praktikai neretai tebebuvo sekama įtakingu Klaudijaus Galeno mokymu, o į naujus atradimus žiūrėta įtariai, jei jie prieštaraudavo romėno darbams. Vis dėlto XIV a. italas Mondino de Luzzi parašė pirmąjį skrodimo vadovėlį Anathomia corporis humani, kuris porą šimtmečių išliko svarbiausiu tokio tipo veikalu, kurio autorius sekė ne vien Klaudijumi Galenu, bet ir savo paties atradimais.

Vienas dažniausiai pasitelkiamų šaltinių, kuomet bandoma įrodyti visuotinio skrodimų draudimo egzistavimą, yra Bonifaco VIII paskelbta popiežiškoji bulė De Sepulturis. Kryžiaus žygių metu toli nuo namų mirusių kryžeivių kūnus dažnai norėta pargabenti atgal, kad būtų palaidoti šalia savųjų šeimos narių. Kadangi tokiam ilgam laikui kūno irimo sustabdyti buvo neįmanoma, nuo kaulų viską pašalindavo nuvirdami – taip atskirai likdavo žmogaus griaučiai, kuriuos patogu parsiųsti namo. Minėtoji bulė pasmerkė būtent tokį elgesį su žmogaus kūnu. Tačiau tai tebuvo draudimas, apribojęs konkretų mėsos nuo kaulų pašalinimo būdą. Tiesa, tai buvo vienintelis žinotas metodas, leidęs prieiti prie kai kurių kaukolės dalių, bet visas likęs žmogaus kūnas išliko pasiekiamas. Dar vienas mėgstamas dokumentas yra 1163 m. ediktas, draudęs dvasininkams užsiimti “kraujo liejimu” net operacijų metu, tačiau nėra aišku, kokio rango Bažnyčios pareigūnus ir kokius kitus asmenis šis apribojimas lietė. Žinant, kad Viduramžių universitetų medicinos fakultetuose skrodimų praktika buvo gana paplitusi ir legali, akivaizdu, kad bendro draudimo disekcijoms atlikti nebuvo. Jau minėtasis Mondino de Luzzi taip pat rašė, kad kai kurių kaulų gerai pasiekti negalima, nebent “jie pašalinami ir verdami, bet kadangi tai būtų nuodėmė, aš turiu juos praleisti”. Mokslininkas nesulaukė nei pasmerkimo, nei persekiojimų ir ramiai nugyveno likusias dienas. Vadinasi, kitų kūno dalių tyrimas skrodžiant nebuvo pasmerktas.

Posted in Mokslas | Tagged , , , , | Leave a comment